Palikti ar atleisti – štai kur klausimas

Andre Villas-Boas ne savo noru treniruojamą komandą
paliko jau antrą kartą per du metus

Rudenį po truputį pradeda šalti orai, tačiau kai kurie „Premier“ lygos treneriai šiuo metų laikotarpiu savo kėdėse pradeda jausti karštį. Bent keliems iš jų sezono eigoje tenka palikti postus dėl nepatenkinamų rezultatų. Šiemet šis „derlius“ ganėtinai gausus, darbo jau neteko Ian Holloway, Paolo di Canio, Martin Jol, Steve Clarke, Malky Mackay ir Andre Villas-Boas. Po pastarojo atleidimo Gary Neville sukritikavo tokį komandų vadovų elgesį teigdamas, kad norint pasiekti gerus rezultatus reikia laiko[1]. Čia, su minimalia statistikos pagalba, pamėginsime pažiūrėti ar tikrai naujo trenerio paskyrimas duoda teigiamą efektą. Analizei bus pasitelkti atvejai iš penkių pilnų „Premier“ lygos sezonų, nuo 2008/2009 iki 2012/2013.

Atvejų atranka

Penkių sezonų laikotarpis šiuo atveju yra pasirinktas atsitiktinai. Jis turėtų būti pakankamai ilgas, kad parodytų tendencijos egzistavimą arba neegzistavimą ir yra visiškai artimas dabarčiai. Per minėtą laiko tarpą kokios nors komandos treneris sezono metu pasikeitė 27 kartus. Čia neįskaičiuojami epizodai kai laikinas treneris vadovaudavo tik vieną ar pora mačų kol bus surastas pakaitalas.

Ne visi iš 27 atvejų atitinka problemą, kuri mus domina. 2008/2009 sezono pradžioje „West Ham“ ir „Newcastle“ ekipas paliko atitinkamai Alan Curbishley ir Kevin Keegan, tačiau jų pasitraukimo priežastys buvo nesutarimai su klubo vadovybe dėl to kieno žodis turėtų būti paskutinis kalbant apie žaidėjų pirkimą ir pardavimą. Tuo tarpu ekipų rezultatai buvo pakankamai geri, be to sezonas buvo tik prasidėjęs. Dėl to šiuos atvejus tenka atmesti. K. Keegan pakeitęs Joe Kinnear sezono vyriausiojo trenerio poste nebaigė dėl sveikatos problemų, o ne dėl nepatenkinamų rezultatų taigi šio atvejo į analizę irgi neįtrauksime.

Tai pačiais metais Harry Redknapp paliko „Portsmouth“, tačiau tai padarė savo noru. Lyginti vietoj H. Redknapp atėjusio, o vėliau atleisto Tony Adams ir jo įpėdinio Paul Hart rezultatus būtų netikslu, nes palyginus su kitais atvejais T. Adams komandą gavo jau sezonui prasidėjus ir negalėjo pasinaudoti tarpsezonio teikiamais pranašumais.

Dar vienas probleminis atvejis Gerard Houllier atėjimas į „Aston Villa“ pačioje 2010/2011 metų sezono pradžioje. Martin O‘Neill pasitraukė iš minėtos ekipos dar prieš sezoną, o kelis pirmus mačus vadovavęs Kevin MacDonald buvo tik laikinasis treneris. Šio pasikeitimo aplinkybės irgi pernelyg nutolsta nuo kitų atvejų, kad jį būtų galima įtraukti į analizę.

Galiausiai paskutinis klausimas iškyla dėl Roy Keane išėjimo iš „Sunderland“ 2008/2009 metais. Nuo kitų jį skiria tai, kad Roy Keane iš trenerio pareigų pasitraukė pats, o nebuvo atleistas. Visgi į analizę jis įtrauktas, nes „Sunderland“ rezultatai tuo metu buvo pakankamai nestabilūs, taigi ekipos situacija iš esmės su tampa su kitomis apie kurias čia kalbėsime.

Skaičiai

Atmetus visus aukščiau aptartus mums netinkamus atvejus liekame su 21 trenerio pakeitimu. Kokį efektą turėjo pasikeitimas žiūrėsime pasitelkę labai elementarią matematiką tai yra apskaičiuosime, kuris treneris per mačą vidutiniškai surinkdavo daugiau taškų. Viską sudėję į lentelę gauname štai tokius rezultatus.

Atvejis	Senas treneris	Naujas treneris	Senas vidurkis	Naujas vidurkis	Pokytis
08/09 Tottenham	Juande Ramos	Harry Redknapp	0,25	1,63	1,38
08/09 Sunderland	Roy Keane	Ricky Sbragia	1	0,91	-0,09
08/09 Blackburn	Paul Ince	Sam Allardyce	0,76	1,33	0,57
08/09 Chelsea	Luis Felipe Scolari	Guus Hiddink	1,96	2,61	0,65
09/10 Portsmouth	Paul Hart	Avram Grant	0,53	0,76	0,23
09/10 Manchester City	Mark Hughes	Roberto Mancini	1,71	1,8	0,09
09/10 Bolton	Gary Megson	Owen Coyle	1	1,05	0,05
09/10 Hull City	Phil Brown	Ian Dowie	0,83	0,67	-0,16
10/11 Newcastle	Chris Hughton	Alan Pardew	1,19	1,23	0,04
10/11 Blackburn	Sam Allardyce	Steve Keane	1,24	1,24	0
10/11 West Bromwich	Roberto di Matteo	Roy Hodgson	1,04	1,6	0,56
10/11 Liverpool	Roy Hodgson	Kenny Dalgish	1,25	1,83	0,58
11/12 Sunderland	Steve Bruce	Martin O'Neill	0,85	1,42	0,57
11/12 QPR	Neil Warnock	Mark Hughes	0,85	1,11	0,26
11/12 Wolverhampton	Mick McCarthy	Terry Connor	0,84	0,31	-0,53
11/12 Chelsea	Andre Villas-Boas	Roberto di Matteo	1,7	1,64	-0,06
12/13 Chelsea	Roberto di Matteo	Rafael Benitez	2	1,96	-0,04
12/13 QPR	Mark Hughes	Harry Redknapp	0,33	0,84	0,51
12/13 Southampton	Nigel Adkins	Mauricio Pochettino	1	1,19	0,19
12/13 Reading	Brian McDermott	Nigel Adkins	0,79	0,63	-0,16
12/13 Sunderland	Martin O'Neill	Paolo di Canio	1	1,1	0,1

Paskutinis stulpelis čia rodo skirtumą tarp to kiek vidutiniškai taškų ekipa rinko su senu ir kiek su nauju treneriu. Žaliai nuspalvintas langelis žymi, kad naujam treneriui sekėsi geriau, raudonai, kad blogiau.

Rezultatai sufleruoja, kad trenerio pakeitimas yra gera priemonė rezultatams pagerinti. Iš 21 karto keturiolikoje matomas rezultatų pagerėjimas, 1 kartą rezultatai identiški ir 6 kartus jie blogesni. Santykis dar labiau pasikeičia argumento už naudai, jeigu atmetame atvejus, kuriuose pokytis yra labai nedidelis (mažesnis nei 0,1 taško)[2].

Už skaičių

Tokia statistika parodo mums tam tikrą tendenciją, tačiau kartu ir pateikia supaprastintą realybės vaizdą[3]. Tikrovėje treneriams reikėjo tvarkytis su įvairiomis skirtingomis situacijomis – sunkiu arba lengvu tvarkaraščiu, traumomis, vidinėmis komandos problemomis. Dėl to nenorėtų apsiriboti vien tik anksčiau pateiktais duomenimis, bet ir įvesti kelis patikslinimus susijusius su konkrečiais atvejais.

Vienas iš labiausiai išsišokančių rezultatų yra labai prasti „Wolverhampton“ rezultatai komandos vairą perėmus Terry Connor. Viena vertus tai neturėtų stebinti žinant tai, kad Terry Connor nebuvo visiškai naujas treneris. Jis buvo Mick McCarthy asistentas dar šiam treniruojant vilkus. Padarius tik tokį pakeitimą sunku tikėtis tradicinių pozityvių efektų, kuriuos sukelia naujo žmogaus atėjimas, pavyzdžiui, bent laikino moralinio pakilimo ir naujos taktikos įnešto šviežumo bei netikėtumo.

Kita vertus reiktų pastebėti ir tai, kad tarp aptariamų epizodų yra dar du kai buvo paaukštintas žemesnes pareigas užėmęs trenerių štabo narys, o ne ieškota naujo veido. Tai Steve Keane ir Ricky Sbragia situacijos. Šiais atvejais nuopuolio nėra, o rezultatai išlieka stabilūs. Visgi tiek Steve Keane, tiek Ricky Sbragia paveldėjo gerokai funkcionalesnes ekipas nei Terry Connor, be to ankstesniame sezono etape. Nors norint daryti tvirtesnius apibendrinimus reikėtų peržiūrėti didesnį atvejų kiekį, tačiau peršasi, šiaip jau sveiko proto iš anksto ir padiktuota hipotezė, kad tiesiog paaukštinus, kurį nors trenerių štabo narį didelių pokyčių ekipos žaidime nebus. „Wolverhampton“ atveju galima stebėti jau iki tol prasidėjusį ir iki sezono galo nusitęsusį formos kritimą, o „Sunderland“ ir „Blackburn“ atvejais maždaug tokius pat stabilius, bet neypatingus rezultatus. 

Viskas ką jums reikia žinoti apie "Wolverhampton" būklę 2012 metų žiemą yra šioje nuotraukoje

Kitas išsiskiriantis atvejis 08/09 metų sezono „Tottenham“ situacija. Kardinalus pasikeitimas čia stebimas ne vien dėl naujo trenerio efekto, o ir dėl to, kad su Juande Ramos pentinų  rezultatai buvo ypatingai prasti. Nepaisant to kas treniruoja komandą su tokiu stipriu vidutinioku surinkti tik 2 taškus per 8 varžybas yra neįtikėtinas rezultatas. Tam reikia ne vien blogo treniravimo, keistai susiklosčiusių aplinkybių, bet ir absoliutaus elementarios sėkmės trūkumo.

Keletu atvejų kaip pavyzdžiui Nigel Adkins pakeitimo į Maurico Pochettino ar Chris Hughton į Alan Pardew galima teigti, jog naujieji komandų treneriai iš senųjų gavo tvirtą pagrindą ant kurio galėjo lipdyti tolesnius rezultatus. Tačiau lygiai taip pačiai veikiausiai turėtų veikti ir atvirkštinis variantas – blogas ekipas paveldėję treneriai turi spręsti ir paveldėtas ydas. Tik detali kiekvieno atvejo analizė leistų spręsti kiek ankstesnis įdirbis turėjo įtakos rezultatams, o kiek tai naujo trenerio nuopelnas.

Ilgalaikiai ir trumpalaikiai tikslai

Šių rezultatų nereikėtų pervertinti. Gary Neville nėra neteisus sakydamas, kad norint pasiekti rezultatų reikia tęstinumo ir pasitikėjimo. Ne visi Sero Alex Ferguson karjeros metai buvo gražūs, jeigu būtų klausoma tik fanų nuomonės Arsene Wenger jau seniai nebetreniruotų „Arsenal“. Netgi „Newcastle“ pasitikėjimas Alan Pardew, kuris šiaip jau nėra pats talentingiausias treneris pasaulyje, atrodo duoda tam tiktų teigiamų rezultatų. Pernai metais „Aston Villa“ vadovai turėjo daugiau nei pakankamai priežasčių išmesti lauk Paul Lambert, tačiau išliko kantrūs ir sezono pabaigoje ekipa iššovė.

Tačiau bent jau trumpalaikiame, vieno sezono, laikotarpyje trenerio pakeitimas gali būti efektyvus būdas pagerinti rezultatus. Kartais kai komandos kovoja dėl išlikimo lygoje ar vietos Čempionų lygoje tai gali būti lemiamu faktoriumi leidžiančiu aplenkti varžovą. Kai kalba sukasi apie milijonus svarų ir komandos ateitį tokią trumpa perspektyva dažnai gali būti svarbesnė už ilgalaikį planą. Tai nereiškia, kad visada mąstoma vien strategiškai, Malky Mackay „Cardiff“ savininko Vincent Tan buvo išmestas dėl sveiku protu sunkiai suvokiamų priežasčių. Gerai bent tai, kad tokie atvejai futbole, bent jau kol kas, išlieka daugiau išimti, o ne taisykle.

---

[1] Interviu galite rasti čia http://www.youtube.com/watch?v=fdWK7RfStnM

[2] Tokie yra 11/12 Chelsea, 12/13 Chelsea, 10/11 Newcastle, 10/11 Blackburn, 09/10 Bolton, 09/10 Manchester City, ir 08/09 Sunderland.

[3] Klasikinė gylio ir pločio problema kai kalbant apie daug atvejų ignoruojamos įvairios smulkios detalės.

Kova dėl "Premier" lygos: pirmieji įspūdžiai

Prognozės sporte, o tam tarpe ir futbole, yra labai smagus dalykas. Ypač prieš naujo sezono pradžią kai tiksliai nieko žinoti neįmanoma ir bene kiekviena, net ir pati netikėčiausia, teorija atrodo įdomi ir verta dėmesio. Sezono eigoje nežinomųjų pradeda mažėti, vaizdas darosi ryškesnis, o galimų prognozių aibė ima sparčiai trauktis. Visgi kartais keletas netikėtų rezultatų gali vėl viską sujaukti ir sumaišyti.

Būtent taip nutiko pastarajame, vienuoliktame „Premier“ lygos ture. Kai jau atrodė, kad kovos dėl pirmos vietos kontūrai šiek tiek nusistovi viskas staiga vėl apsiblausė migla. Atėjus momentui kai nemaža dalis futbolo ekspertų patikėjo, kad „Arsenal“ yra pagrindiniai favoritai, o „Manchester United“ šiemet mažai ko verti, pastarieji patiesė lygos lyderius ir priminė, kad čempionų nurašyti nevalia. Tuo tarpu „Chelsea“ ir „Manchester City“ toliau stebina nestabilumu, o „Liverpool“ atsitiesė po prieš savaitę patirto pralaimėjimo kanonieriams. Viso to rezultatas mažiausias taškų skirtumas tarp pirmų aštuonių komandų nuo 2001 – 2002 metų sezono.

Ir visgi pirmuosius įspūdžius apie favoritus susidaryti jau buvo galima. Čia ir bus pamėginta juos apžvelgti. Į apžvalgą sąmoningai nebuvo įtrauktos „Everton“ ir „Southampton“ ekipos. Nors abu klubai rodo gerą formą, tačiau išlaikyti ją visą sezoną vargu ar pavyks. Teisus veikiausiai būtų ir skeptikas pareiškęs, kad „Tottenham“ ar „Liverpool“ taip pat neturi šansų išsilaikyti kovoje dėl titulo, nesvarbu kokią poziciją lentelėje užima dabar. Tačiau šio teksto autorius mano, kad nedideli taškų skirtumai suteikia jam laisvę pafantazuoti ir įsivaizduoti, kad dėl „Premier“ lygos kovoja bent šešios komandos. Pamėginsime pateikti po keletą argumentų, kodėl kiekviena ekipa gali arba negali sezoną baigti pirmoje vietoje. Pradėsime nuo šiuo metu žemiausią vietą užimančio klubo ir kilsime aukštyn. Taigi.

„Manchester City“

Kartais niekas būna neaišku. Bet nuo to tik linksmiau.

Už. Naujasis ekipos treneris Manuel Pellegrini nusprendė iš pagrindų pakeisti komandos žaidimo stilių. Iki tol klubui vadovavęs Roberto Mancini mėgo apskaičiuotą ir atsargų futbolą, kuriame nebuvo vietos bravūrai. Tuo tarpu M. Pellegrini komandą mėgina priversti žaisti pozityviau ir mažiau taikytis prie varžovų. Tokios transformacijos paprastai šiek tiek užtrunka ir dėl to tikėtina, kad su laiku „Manchester City“ žaidimo kreivė kils į viršų. Tuo labiau, kad talento sudėtyje tikrai netrūksta. Nedideli atstumai tarp lyderių šiuo atveju ekipai yra parankūs, nes net ir stringant pirmoje sezono pusėje viską galima kompensuoti vėliau. Nors iš visų pretendentų Mančesterio ekipa kol kas yra žemiausiai, tačiau šešių taškų atstumas nuo „Arsenal“ nėra tas, kurio nebūtų įmanoma sudoroti.

Prieš. Paprastai tariant, jeigu nori laimėti „Premier“ lygą reikia turėti kiaušus. Pageidautina, kad jie būtų gerai apkaustyti. Šios savybės turėjimą arba neturėjimą ganėtinai gerai parodo tai kaip ekipa žaidžia mačus išvykose. Tuomet kai atsiduriama priešiškai nusiteikusių sirgalių akivaizdoje, o namų komandos žaidėjai įkvėpti savų sienų pradeda bėgti truputį greičiau ir kamuolį spardyti taikliau. Būtent valia tampa itin svarbiu faktoriumi. Na, o „Manchester City“ už Etihad stadiono ribų kol kas atrodo tragiškai. Iš aštuoniolikos galimų taškų išvykoje surinkti tik keturi. Paskutinio turo pralaimėjimas lentelės apačioje besikapstantiems „Sunderland“ galutinai išryškino šią problemą. Kitas argumentas verčiantis abejoti „Manchester City“ šansais – vartininko problema. Joe Hart šiemet daro klaidą po klaidos, o būtent elitinis vartininkas dažnai būna ta plonytė raudona linija skirianti pralaimėjimą nuo pergalės.

„Tottenham Hotspur“

Už. Gareth Bale pardavimas Londono klubui buvo rimtas nuostolis, bet klubo vadovybę reiktų pagirti už tai, kad jie nebandė apsimesti, jog valą galima tiesiog pakeisti nauju žaidėju, o ėjo sunkesniu, tačiau kartu ir potencialesniu keliu – iš pagrindų pakeisti komandos sudėtį ir žaidimą. To rezultatas – palyginus su pernai metais, kai „Spurs“ dažnai buvo vieno žmogaus komanda, gerokai labiau subalansuota sudėtis. Ekipa turi bent po kelis lygiaverčius žaidėjus kiekvienoje pozicijose. Tai padeda lengviau išgyventi traumų epidemijas, o treneriui suteikia daugiau taktinių galimybių. Puolimas kol kas stringa, bet komandoje esant daug naujokų tai turbūt natūralu, o itin gera gynyba kompensuoja įvarčių trūkumą ir leidžia rinkti taškus.

Prieš. Ir visgi argumentai prieš šiuo atveju turbūt yra gerokai svaresni negu argumentai už. Nors ir subalansuota, tačiau pagal talentą pentinai turbūt yra silpniausia komanda iš visų, kurias čia aprašome. Dauguma iki šiol pasiektų pergalių buvo išvargtos, o per 11 turų įmušti vos 9 įvarčiai. Šis statistika turėtų pagerėti, tačiau realu, kad kol kas taškus leidžianti rinkti gynyba irgi „normalizuosis“. Komandoje nėra superžvaigždžių, kurios galėtų tempti ją į priekį[1], o Andre Villas-Boas neatrodo kaip aukščiausio kalibro treneris, veikiau  jau priklausantis antrajam, solidžių, tačiau ne elitinių strategų krepšeliui.

„Manchester United“

Už. Turint galvoje nykią sezono pradžią rasti argumentų kodėl „Manchester United“ šiemet gali laimėti titulą yra sudėtinga. Tiksliau to padaryti veikiausiai iš viso nebūtų įmanoma, jeigu ne paskutinė pergalė prieš „Arsenal“. Pralaimėjimas būtų sukūręs net vienuolikos taškų atstumą, kurį panaikinti būtų labai sudėtinga. Tačiau raudonieji velniai parodė charakterį ir laimėjo. Faktas, kad ekipa gina čempionų titulą lyg ir nieko nelemia, bet kartu reputacija neleidžia jos taip paprastai nurašyti. Lemiami dabar bus ateinantys turai, jeigu raudonieji velniai įgaus gerą formą ir pradės stabiliai rinkti taškus, kaip tai darė ankstesniuose sezonuose, visi šansai pakovoti dėl titulo dar tikrai nepalaidoti. Čempionate kur skirtumai tarp komandų maži daug lems charakteris, o bent jau iki šio sezono „Manchester United“ jo trūkumu nesiskųsdavo.

Prieš. Antrą dalį galima pradėti ten kur buvo baigta pirmoji – kiek „Manchester United“ savitumo ir savybių leidusių būti tokia sėkminga ekipa buvo Sero Alex Ferguson nuopelnas? Šis treneris ne be reikalo vadinamas legenda ir tilpti į škoto paliktus batus jo tautiečiui David Moyes kol kas sekasi labai sunkiai. Kritika liejasi laisvai, iš įvairiausių pusių ir dėl įvairiausių sprendimų. Tiek dėl pirkinių nebuvimo, tiek dėl taktikos, tiek dėl keitimų, tiek dėl startinės sudėties. Dažnu atveju ji būna pagrįsta – jeigu D. Moyses greitu metu nesugebės išspręsti šiuo metu „United“ kamuojančių problemų ir įkvėpti ekipo

s kitą kartą apie ją čia jau nebebus ko rašyti.

„Chelsea“

Už. Jose Mourinho į Stamford Bridge stadioną grįžo kaip išgelbėtojas ir herojus. Ir ne be reikalo, su šiuo žmogumi siejama šlovinga klubo istorijos dalis. Nors duobių vis dar pasitaiko, tačiau „Chelsea“ kartas nuo karto jau pradeda atrodyti kaip ta pati efektyvi ir sunkiai sustabdoma mašina, kokia ji buvo praeitame portugalo vadovavimo laikotarpyje. Komanda, kuri gali tiek atsitraukti, žaisti antru numeriu ir išstatyti geležinę gynybą, tiek prispausti varžovą prie sienos nuolatos atakuodama. Būtent nuolatinis balansavimas ir staigus perėjimas nuo vieno stiliaus prie kito, dažnai n

et to paties mačo metu, buvo vienas iš pagrindinių J. Mourinho „Chelsea“ bruožų. Komandoje talento tikrai netrūksta, tad jeigu J. Mourinho vėl pavyks viską suderinti ekipa neabejotinai bus pretendentė kovoje dėl titulo.

Prieš. Ir visgi kertinis žodis kalbant šia tema yra „jeigu“. Ankstesnis J. Mourinho „Chelsea“ buvo ganėtinai specifiškai sukonstruota komanda. Michael Essien, Frank Lampard, Didier Drogba ir kiti tuometinio „Chelsea“ lyderiai buvo žaidėjai idealiai sukurti žaisti funkcionalų futbolą. Jie nebuvo ypatingi kamuolio virtuozai, tačiau jiems to ir nereikėjo. Dabartinio „Chelsea“ sudėtis  yra kiek kitokia – Eden Hazard, Juan Mata ir Oscar yra žaidėjai, kurie geriausiai jaučiasi žaisdami su kamuoliu ir turėdami veikimo laisvę. Egzistuojanti praraja tarp ekipos narių sugebėjimų ir trenerio norų gali būti rimtas iššūkis. Pirmaisiais mėnesiais jis jau sukėlė problemų. Juan Mata prisitaikyti ir išsikovoti iki tol garantuotą vietą aikštėje pasirodė didelis iššūkis.

Jose Mourinho ir Juan Mata santykiai prasidėjo nesklandžiai, bet ispanas kol kas yra pasiryžęs
dirbti ir kovoti dėl vietos aikštėje.

„Liverpool“

Už. Panašiai kaip ir „Tottenham Hotspur“ atveju sukurpti įtikinančią istoriją kodėl „Liverpool“ gali laimėti lygą yra šiek tiek sudėtinga. Pagrindinis ekipos tikslas yra vieta ketvertuke ir teisė žaisti Čempionų lygoje. Visgi, jeigu čempionatas ir toliau klostytis pagal panašų scenarijų, lyderiai mėtys daug taškų ir atstumai tarp ekipų liks maži, tuomet talento skirtumai gali tapti ne tokie svarbūs, o kertiniai faktoriai bus komandų forma antroje sezono pusėje ir sugebėjimas pasiimti taškus tuose mačuose, kuriuose žaisti sekasi sunkiai. Čia didelis „Liverpool“ pranašumas būtų Luis Suarez[2] kartais galintis vienas ištempti komandą iš sudėtingų situacijų.

Prieš. Didžiausia Brendan Rodgers problema – kaip atrasti schemą, kurioje pavyktų sutalpinti vienuolika geriausių žaidėjų. „Liverpool“ yra itin priklausomi nuo savo puolėjų Luis Suarez ir Daniel Sturridge. Jie įmušė net 16 iš 21 komandos įvarčių. Tam, kad galėtų jiems leisti žaisti kartu „Liverpool“ treneris šiemet naudojo arba 5-3-2 arba 4-4-2 schemas. Tačiau abi jos turi svarbų minusą – yra nepalankios žaidžiant prieš itin populiarią 4-2-3-1. Tai labai aiškiai pasimatė kai „Liverpool“ buvo nugalėti „Arsenal“ ekipos. Be to, abejose sunku rasti gerą vietą kūrybingiausiam „Liverpool“ saugui Coutinho. Šis geriausiai jaučiasi atakuojančio saugo vietoje, tačiau 5-3-2 jam reikia prisiimti daugiau gynybinių funkcijų negu norėtųsi, o 4-4-2 būti nustumtam į kraštą.

„Arsenal“

Kol šis dueta kartu "Arsenal" jaučiasi stiprūs.

Už. Londono ekipa šiemet demonstruoja geriausią futbolą Anglijoje. Naujas pirkinys Mesut Ozil pateisina visas į jį dėtas viltis, Aaron Ramsey ir Olivier Giroud per vasarą pakėlė savo žaidimą į naują lygį, o Per Mertesacker ir Laurent Koscielny galutinai susižaidė kaip gynybos duetas. Tokios geros nuotaikos „Arsenal“ stovykloje nebuvo jau seniai. Viską kiek apkartino pralaimėjimas „Manchester United“, bet šias varžybas, sprendžiant apie ekipos pajėgumą, reiktų vertinti ne daugiau nei puikias keliomis dienomis anksčiau pasiektas pergales prieš „Liverpool“ ir Dortmundo „Borussia“. Svarbu pažymėti ir tai, kad kanonieriams jau teko įveikti ir vieną labai rimtą problemą – tai, kad vienu metu iš rikiuotės buvo iškritę net keturi krašto žaidėjai – Theo Walcott, Lukas Podolski, Alex Oxlade-Chamberlain ir Santi Cazorla. Daugumai klubų toks iššūkis reikštų rimtas problemas, bet „Arsenal“ pavyko išlaviruoti su minimaliais nuostoliais.

Prieš. Didžiausia „Arsenal“ problema yra tai, kad komanda yra itin priklausoma pagrindinio centro puolėjo O. Giroud ir pagrindinės centro gynėjų poros P. Mertesacker ir L. Koscielny[3]. Traumą gavus kuriam nors iš šių trijų futbolininkų sudėtyje atsivertų labai rimtos skylės. Kitas argumentas veikiau yra intuityvus, o ne racionalus. Daug kam, netgi patiem „Arsenal“ gerbėjam, vis dar sunku patikėti, kad komanda gali kovoti dėl titulo[4]. Šis skepsis kyla veikiau ne iš trūkumų matomų šių metų žaidime, o iš ankstesnių sezonų patirties. Nuo 2003 – 2004 metų sezono Londono ekipa nuolatos pasirodydavo esanti laipteliu žemiau nei konkurentai. Tokia ilga pertrauka sukūrė tam tikrą išankstinę nuomonę. Įvertinti kiek ankstesni metai yra svarbūs kalbant apie dabartį yra sunku. Viena vertus kiekvienas sezonas yra nauja istorija, kita vertus mentalitetas yra dalykas, kuris keičiasi labai lėtai.

---

[1] Nebent skaitote anglų spaudą ir tikite joje esančia apologetika skirta Andros Towsend.

[2] Su sąlyga, kad niekam neįkas ar neprisidarys kitokių dažnai jam pasitaikančių bėdų.

[3] Šie pastaruoju metu susilaukia nemažai pagyrų. Vienas iš pavyzdžių: http://squawka.com/news/2013/11/18/is-kos-and-per-the-best-centre-back-pairing-in-the-pl-friday-10am/2013111835655

[4] Vienas kolega „Arsenal“ fanas po pergalės prieš „Napoli“ taikliai apibūdino šį jausmą. „Kažkaip man šį sezoną sunku žiūrėti rungtynes, kažkaip per gerai. Tikrai kažkas ne taip“.