2013 m. lapkričio 21 d., ketvirtadienis

Kova dėl "Premier" lygos: pirmieji įspūdžiai

Prognozės sporte, o tam tarpe ir futbole, yra labai smagus dalykas. Ypač prieš naujo sezono pradžią kai tiksliai nieko žinoti neįmanoma ir bene kiekviena, net ir pati netikėčiausia, teorija atrodo įdomi ir verta dėmesio. Sezono eigoje nežinomųjų pradeda mažėti, vaizdas darosi ryškesnis, o galimų prognozių aibė ima sparčiai trauktis. Visgi kartais keletas netikėtų rezultatų gali vėl viską sujaukti ir sumaišyti.
Būtent taip nutiko pastarajame, vienuoliktame „Premier“ lygos ture. Kai jau atrodė, kad kovos dėl pirmos vietos kontūrai šiek tiek nusistovi viskas staiga vėl apsiblausė migla. Atėjus momentui kai nemaža dalis futbolo ekspertų patikėjo, kad „Arsenal“ yra pagrindiniai favoritai, o „Manchester United“ šiemet mažai ko verti, pastarieji patiesė lygos lyderius ir priminė, kad čempionų nurašyti nevalia. Tuo tarpu „Chelsea“ ir „Manchester City“ toliau stebina nestabilumu, o „Liverpool“ atsitiesė po prieš savaitę patirto pralaimėjimo kanonieriams. Viso to rezultatas mažiausias taškų skirtumas tarp pirmų aštuonių komandų nuo 2001 – 2002 metų sezono.
Ir visgi pirmuosius įspūdžius apie favoritus susidaryti jau buvo galima. Čia ir bus pamėginta juos apžvelgti. Į apžvalgą sąmoningai nebuvo įtrauktos „Everton“ ir „Southampton“ ekipos. Nors abu klubai rodo gerą formą, tačiau išlaikyti ją visą sezoną vargu ar pavyks. Teisus veikiausiai būtų ir skeptikas pareiškęs, kad „Tottenham“ ar „Liverpool“ taip pat neturi šansų išsilaikyti kovoje dėl titulo, nesvarbu kokią poziciją lentelėje užima dabar. Tačiau šio teksto autorius mano, kad nedideli taškų skirtumai suteikia jam laisvę pafantazuoti ir įsivaizduoti, kad dėl „Premier“ lygos kovoja bent šešios komandos. Pamėginsime pateikti po keletą argumentų, kodėl kiekviena ekipa gali arba negali sezoną baigti pirmoje vietoje. Pradėsime nuo šiuo metu žemiausią vietą užimančio klubo ir kilsime aukštyn. Taigi.
„Manchester City“
Kartais niekas būna neaišku. Bet nuo to tik linksmiau.
Už. Naujasis ekipos treneris Manuel Pellegrini nusprendė iš pagrindų pakeisti komandos žaidimo stilių. Iki tol klubui vadovavęs Roberto Mancini mėgo apskaičiuotą ir atsargų futbolą, kuriame nebuvo vietos bravūrai. Tuo tarpu M. Pellegrini komandą mėgina priversti žaisti pozityviau ir mažiau taikytis prie varžovų. Tokios transformacijos paprastai šiek tiek užtrunka ir dėl to tikėtina, kad su laiku „Manchester City“ žaidimo kreivė kils į viršų. Tuo labiau, kad talento sudėtyje tikrai netrūksta. Nedideli atstumai tarp lyderių šiuo atveju ekipai yra parankūs, nes net ir stringant pirmoje sezono pusėje viską galima kompensuoti vėliau. Nors iš visų pretendentų Mančesterio ekipa kol kas yra žemiausiai, tačiau šešių taškų atstumas nuo „Arsenal“ nėra tas, kurio nebūtų įmanoma sudoroti.
Prieš. Paprastai tariant, jeigu nori laimėti „Premier“ lygą reikia turėti kiaušus. Pageidautina, kad jie būtų gerai apkaustyti. Šios savybės turėjimą arba neturėjimą ganėtinai gerai parodo tai kaip ekipa žaidžia mačus išvykose. Tuomet kai atsiduriama priešiškai nusiteikusių sirgalių akivaizdoje, o namų komandos žaidėjai įkvėpti savų sienų pradeda bėgti truputį greičiau ir kamuolį spardyti taikliau. Būtent valia tampa itin svarbiu faktoriumi. Na, o „Manchester City“ už Etihad stadiono ribų kol kas atrodo tragiškai. Iš aštuoniolikos galimų taškų išvykoje surinkti tik keturi. Paskutinio turo pralaimėjimas lentelės apačioje besikapstantiems „Sunderland“ galutinai išryškino šią problemą. Kitas argumentas verčiantis abejoti „Manchester City“ šansais – vartininko problema. Joe Hart šiemet daro klaidą po klaidos, o būtent elitinis vartininkas dažnai būna ta plonytė raudona linija skirianti pralaimėjimą nuo pergalės.
„Tottenham Hotspur“
Už. Gareth Bale pardavimas Londono klubui buvo rimtas nuostolis, bet klubo vadovybę reiktų pagirti už tai, kad jie nebandė apsimesti, jog valą galima tiesiog pakeisti nauju žaidėju, o ėjo sunkesniu, tačiau kartu ir potencialesniu keliu – iš pagrindų pakeisti komandos sudėtį ir žaidimą. To rezultatas – palyginus su pernai metais, kai „Spurs“ dažnai buvo vieno žmogaus komanda, gerokai labiau subalansuota sudėtis. Ekipa turi bent po kelis lygiaverčius žaidėjus kiekvienoje pozicijose. Tai padeda lengviau išgyventi traumų epidemijas, o treneriui suteikia daugiau taktinių galimybių. Puolimas kol kas stringa, bet komandoje esant daug naujokų tai turbūt natūralu, o itin gera gynyba kompensuoja įvarčių trūkumą ir leidžia rinkti taškus.
Prieš. Ir visgi argumentai prieš šiuo atveju turbūt yra gerokai svaresni negu argumentai už. Nors ir subalansuota, tačiau pagal talentą pentinai turbūt yra silpniausia komanda iš visų, kurias čia aprašome. Dauguma iki šiol pasiektų pergalių buvo išvargtos, o per 11 turų įmušti vos 9 įvarčiai. Šis statistika turėtų pagerėti, tačiau realu, kad kol kas taškus leidžianti rinkti gynyba irgi „normalizuosis“. Komandoje nėra superžvaigždžių, kurios galėtų tempti ją į priekį[1], o Andre Villas-Boas neatrodo kaip aukščiausio kalibro treneris, veikiau  jau priklausantis antrajam, solidžių, tačiau ne elitinių strategų krepšeliui.
„Manchester United“
Už. Turint galvoje nykią sezono pradžią rasti argumentų kodėl „Manchester United“ šiemet gali laimėti titulą yra sudėtinga. Tiksliau to padaryti veikiausiai iš viso nebūtų įmanoma, jeigu ne paskutinė pergalė prieš „Arsenal“. Pralaimėjimas būtų sukūręs net vienuolikos taškų atstumą, kurį panaikinti būtų labai sudėtinga. Tačiau raudonieji velniai parodė charakterį ir laimėjo. Faktas, kad ekipa gina čempionų titulą lyg ir nieko nelemia, bet kartu reputacija neleidžia jos taip paprastai nurašyti. Lemiami dabar bus ateinantys turai, jeigu raudonieji velniai įgaus gerą formą ir pradės stabiliai rinkti taškus, kaip tai darė ankstesniuose sezonuose, visi šansai pakovoti dėl titulo dar tikrai nepalaidoti. Čempionate kur skirtumai tarp komandų maži daug lems charakteris, o bent jau iki šio sezono „Manchester United“ jo trūkumu nesiskųsdavo.
Prieš. Antrą dalį galima pradėti ten kur buvo baigta pirmoji – kiek „Manchester United“ savitumo ir savybių leidusių būti tokia sėkminga ekipa buvo Sero Alex Ferguson nuopelnas? Šis treneris ne be reikalo vadinamas legenda ir tilpti į škoto paliktus batus jo tautiečiui David Moyes kol kas sekasi labai sunkiai. Kritika liejasi laisvai, iš įvairiausių pusių ir dėl įvairiausių sprendimų. Tiek dėl pirkinių nebuvimo, tiek dėl taktikos, tiek dėl keitimų, tiek dėl startinės sudėties. Dažnu atveju ji būna pagrįsta – jeigu D. Moyses greitu metu nesugebės išspręsti šiuo metu „United“ kamuojančių problemų ir įkvėpti ekipo
s kitą kartą apie ją čia jau nebebus ko rašyti.
„Chelsea“
Už. Jose Mourinho į Stamford Bridge stadioną grįžo kaip išgelbėtojas ir herojus. Ir ne be reikalo, su šiuo žmogumi siejama šlovinga klubo istorijos dalis. Nors duobių vis dar pasitaiko, tačiau „Chelsea“ kartas nuo karto jau pradeda atrodyti kaip ta pati efektyvi ir sunkiai sustabdoma mašina, kokia ji buvo praeitame portugalo vadovavimo laikotarpyje. Komanda, kuri gali tiek atsitraukti, žaisti antru numeriu ir išstatyti geležinę gynybą, tiek prispausti varžovą prie sienos nuolatos atakuodama. Būtent nuolatinis balansavimas ir staigus perėjimas nuo vieno stiliaus prie kito, dažnai n
et to paties mačo metu, buvo vienas iš pagrindinių J. Mourinho „Chelsea“ bruožų. Komandoje talento tikrai netrūksta, tad jeigu J. Mourinho vėl pavyks viską suderinti ekipa neabejotinai bus pretendentė kovoje dėl titulo.
Prieš. Ir visgi kertinis žodis kalbant šia tema yra „jeigu“. Ankstesnis J. Mourinho „Chelsea“ buvo ganėtinai specifiškai sukonstruota komanda. Michael Essien, Frank Lampard, Didier Drogba ir kiti tuometinio „Chelsea“ lyderiai buvo žaidėjai idealiai sukurti žaisti funkcionalų futbolą. Jie nebuvo ypatingi kamuolio virtuozai, tačiau jiems to ir nereikėjo. Dabartinio „Chelsea“ sudėtis  yra kiek kitokia – Eden Hazard, Juan Mata ir Oscar yra žaidėjai, kurie geriausiai jaučiasi žaisdami su kamuoliu ir turėdami veikimo laisvę. Egzistuojanti praraja tarp ekipos narių sugebėjimų ir trenerio norų gali būti rimtas iššūkis. Pirmaisiais mėnesiais jis jau sukėlė problemų. Juan Mata prisitaikyti ir išsikovoti iki tol garantuotą vietą aikštėje pasirodė didelis iššūkis.
Jose Mourinho ir Juan Mata santykiai prasidėjo nesklandžiai, bet ispanas kol kas yra pasiryžęs
dirbti ir kovoti dėl vietos aikštėje.
„Liverpool“
Už. Panašiai kaip ir „Tottenham Hotspur“ atveju sukurpti įtikinančią istoriją kodėl „Liverpool“ gali laimėti lygą yra šiek tiek sudėtinga. Pagrindinis ekipos tikslas yra vieta ketvertuke ir teisė žaisti Čempionų lygoje. Visgi, jeigu čempionatas ir toliau klostytis pagal panašų scenarijų, lyderiai mėtys daug taškų ir atstumai tarp ekipų liks maži, tuomet talento skirtumai gali tapti ne tokie svarbūs, o kertiniai faktoriai bus komandų forma antroje sezono pusėje ir sugebėjimas pasiimti taškus tuose mačuose, kuriuose žaisti sekasi sunkiai. Čia didelis „Liverpool“ pranašumas būtų Luis Suarez[2] kartais galintis vienas ištempti komandą iš sudėtingų situacijų.
Prieš. Didžiausia Brendan Rodgers problema – kaip atrasti schemą, kurioje pavyktų sutalpinti vienuolika geriausių žaidėjų. „Liverpool“ yra itin priklausomi nuo savo puolėjų Luis Suarez ir Daniel Sturridge. Jie įmušė net 16 iš 21 komandos įvarčių. Tam, kad galėtų jiems leisti žaisti kartu „Liverpool“ treneris šiemet naudojo arba 5-3-2 arba 4-4-2 schemas. Tačiau abi jos turi svarbų minusą – yra nepalankios žaidžiant prieš itin populiarią 4-2-3-1. Tai labai aiškiai pasimatė kai „Liverpool“ buvo nugalėti „Arsenal“ ekipos. Be to, abejose sunku rasti gerą vietą kūrybingiausiam „Liverpool“ saugui Coutinho. Šis geriausiai jaučiasi atakuojančio saugo vietoje, tačiau 5-3-2 jam reikia prisiimti daugiau gynybinių funkcijų negu norėtųsi, o 4-4-2 būti nustumtam į kraštą.
„Arsenal“
Kol šis dueta kartu "Arsenal" jaučiasi stiprūs.
Už. Londono ekipa šiemet demonstruoja geriausią futbolą Anglijoje. Naujas pirkinys Mesut Ozil pateisina visas į jį dėtas viltis, Aaron Ramsey ir Olivier Giroud per vasarą pakėlė savo žaidimą į naują lygį, o Per Mertesacker ir Laurent Koscielny galutinai susižaidė kaip gynybos duetas. Tokios geros nuotaikos „Arsenal“ stovykloje nebuvo jau seniai. Viską kiek apkartino pralaimėjimas „Manchester United“, bet šias varžybas, sprendžiant apie ekipos pajėgumą, reiktų vertinti ne daugiau nei puikias keliomis dienomis anksčiau pasiektas pergales prieš „Liverpool“ ir Dortmundo „Borussia“. Svarbu pažymėti ir tai, kad kanonieriams jau teko įveikti ir vieną labai rimtą problemą – tai, kad vienu metu iš rikiuotės buvo iškritę net keturi krašto žaidėjai – Theo Walcott, Lukas Podolski, Alex Oxlade-Chamberlain ir Santi Cazorla. Daugumai klubų toks iššūkis reikštų rimtas problemas, bet „Arsenal“ pavyko išlaviruoti su minimaliais nuostoliais.
Prieš. Didžiausia „Arsenal“ problema yra tai, kad komanda yra itin priklausoma pagrindinio centro puolėjo O. Giroud ir pagrindinės centro gynėjų poros P. Mertesacker ir L. Koscielny[3]. Traumą gavus kuriam nors iš šių trijų futbolininkų sudėtyje atsivertų labai rimtos skylės. Kitas argumentas veikiau yra intuityvus, o ne racionalus. Daug kam, netgi patiem „Arsenal“ gerbėjam, vis dar sunku patikėti, kad komanda gali kovoti dėl titulo[4]. Šis skepsis kyla veikiau ne iš trūkumų matomų šių metų žaidime, o iš ankstesnių sezonų patirties. Nuo 2003 – 2004 metų sezono Londono ekipa nuolatos pasirodydavo esanti laipteliu žemiau nei konkurentai. Tokia ilga pertrauka sukūrė tam tikrą išankstinę nuomonę. Įvertinti kiek ankstesni metai yra svarbūs kalbant apie dabartį yra sunku. Viena vertus kiekvienas sezonas yra nauja istorija, kita vertus mentalitetas yra dalykas, kuris keičiasi labai lėtai.




[1] Nebent skaitote anglų spaudą ir tikite joje esančia apologetika skirta Andros Towsend.
[2] Su sąlyga, kad niekam neįkas ar neprisidarys kitokių dažnai jam pasitaikančių bėdų.
[4] Vienas kolega „Arsenal“ fanas po pergalės prieš „Napoli“ taikliai apibūdino šį jausmą. „Kažkaip man šį sezoną sunku žiūrėti rungtynes, kažkaip per gerai. Tikrai kažkas ne taip“.

2013 m. spalio 22 d., antradienis

Kataro mįslės

Kai 2010 Ciuriche vykusioje oficialioje ceremonijoje Sepp Blatter paskelbė, kad 2022 metų Pasaulio futbolo čempionatas vyks Katare didelė dalis futbolo bendruomenės atsidūrė lengvame šoke ir į šią žinią reagavo piktai. Žaibišku greičiu pasklido sąmokslo teorijos, kurių epicentre buvo kaltinimai kyšiais ir svarstymai, jog sprendimas buvo išimtinai politinis[1]. Praėjus keletui metų kontraversiškos su Kataru susijusios istorijos nesiliauja ir, nors FIFA kol kas griežtai kartoja, kad sprendimas keičiamas nebus, kalbos apie alternatyvas netyla.
Kodėl Kataras?
Ši Viduriniųjų rytų šalis tikrai nėra ta vieta, kuri pirmiausia ateitų į galvą svarstant apie idealią vietą rengti Pasaulio futbolo čempionatą. Nors futbolas čia ir yra pati populiariausia sporto šaka, vietos žaidėjų lygis kyla, o dideli pinigai leidžia prisivilioti senstančias žvaigždes, tačiau gilių tradicijų, kuriomis gali pasigirti kitos valstybės taip greitai nesukursi. Šalis taip pat yra nedidelio, kiek daugiau nei 11 tūkst. kvadratinių kilometrų, ploto. Palyginimui, vien Vilniaus apskrities plotas yra arti 10 tūkst. kvadratinių kilometrų. Šioje nedidelėje teritorijoje turės būti įrengta net dvylika stadionų, kuriuose vyks varžybos. Ką daryti su tokiais dideliais sporto kompleksais praėjus masiniams reginiams ne visada gerai apgalvojama[2]. Nepalankios ir klimatinės sąlygos, birželio bei liepos mėnesiai oro temperatūra dažniausiai viršija 40 laipsnių.
Tačiau vienas dalykas, kurio Katarui netrūksta ir kuris leidžia bandyti apeiti visas išvardintas problemas yra pinigai. Šalis turi labai didelius naftos ir gamtinių dujų rezervus iš kurių pardavimo gautos lėšos leidžia investuoti į didžiulius projektus. Kataras yra provakarietiška valstybė, XX amžiaus pabaigoje užmezgusi glaudžius santykius su JAV ir besistengianti išlaikyti balansą tarp musulmoniškos tradicijos ir integracijos į Vakarų pasaulį.
Darbas, kurį pradėjo Šeikas Mohammed bin Hamad bin Khalifa Al Thani dar toli gražu nebaigtas
Sportas tapo sfera leidžiančia įgyvendinti šį tikslą. Pasaulio futbolo čempionatas yra didžiausias, tačiau ne vienintelis tokio pobūdžio projektas. Nuo 2002 metų čia vyksta vis labiau įsitvirtinančios ir sportininkų dėmesio sulaukiančios dviračių varžybos „Tour of Qatar“. 2004 pradėtos rengti MotoGP lenktynės, o nuo 2009 simbolinis ATP World Tour sezono atidarymas. Išmonės ieškant geriausių būdų sukurti įspūdingą reginį Katare vykstančių renginių organizatoriams tikrai netrūksta. Roger Federer ir Rafael Nadal pirmą sezono mačą žaidė viena už kitą įspūdingesnėse vietose[3]. Šalis netgi bandė gauti teisę rengti 2020 metų Olimpines žaidynes, tačiau šis jų pasiūlymas buvo atmestas.
Didžiausias neaiškumas – čempionato data
Jeigu pasiruošimas Pasaulio čempionatui vyktų sklandžiai pirminis šokas ir nerimas greičiausiai jau būtų nurimęs, tačiau problemos ir klausimai susiję su būsima futbolo švente išlieka. Futbolininkams ir treneriams svarbiausia iš jų yra jau minėta didelė oro temperatūra. Žaisti futbolą svilinant didesnei 40 laipsnių karščiui nėra labai gudri idėja. Tokiomis sąlygomis gali nukentėti tiek futbolininkų sveikata, tiek žaidimo kokybė.
Patys organizatoriai tikina, kad sugebės įrengti stadionus su reguliuojamu klimatu. Tai nėra neįmanoma, ypač turint tokius finansus, kokiais disponuoja šalis[4], tačiau karštis keltų problemų ir už aikštės ribų. Čia pirmiausia galima kalbėti apie tai, kad dideli temperatūrų svyravimai, kuriuos tektų ištverti futbolininkams būtų nemalonūs ir taip pat atsilieptų žaidimo kokybei. Didelis karštis atbaidytų ir nemažą dalį futbolo gerbėjų, kurie vietoj kelionės į Viduriniuosius rytus mieliau rinktųsi galimybę mačus stebėti prie TV ekranų.
Sprendimas apie kurį svarsto FIFA šiai problemai spręsti yra čempionato perkėlimas į žiemą, kai klimato sąlygos palankesnės. Šiam planui pritaria UEFA, tačiau prieštaraujančiųjų kiekis irgi nemažas. Viena iš labiausiai oponuojančių šalių – Australija. Čempionato perkėlimas į žiemą visiškai sujauktų vietinį čempionatą. Įtampą didina ir tai, kad Australija buvo viena iš šalių pretendavusi surengti čempionatą, tačiau pralaimėjusi Katarui. Tradicinis futbolo kalendorius griūtų ir visoje Europoje. Čia suderinti tvarkaraščius būtų šiek tiek paprasčiau, tereikėtų įterpti pertrauką viduryje sezono. „Arsenal“ treneris Arsene Wenger neseniai pareiškė, kad įsivaizduoja Pasaulio čempionatą žiemą, tačiau kartu ir nusistebėjo kodėl šis klausimas nebuvo nuodugniai apsvarstytas dar balsavimo metu.
Tačiau tokį pasikeitimą reiktų suderinti ne vien su klubais. Ko gero net didesnė problema būtų tai, kad TV transliacijos kirstųsi su tokiais renginiais kaip Superbowl ir Žiemos olimpiada. Teoriškai įmanomi net ir teisiniai ieškiniai, nes TV kanalai nusipirko rungtynių transliacijos teises tikėdamiesi, jog jos vyks vasarą ir, kad nereikės konkuruoti su kitais sporto renginiais, kurie potencialiai gali sumažinti žiūrovų auditoriją, o kartu ir pelną.
Žmogaus teisės ir kultūriniai skirtumai
Šalutiniai, tačiau įtampą taip pat keliantys dalykai yra kultūriniai skirtumai bei žmogaus teisės. Nors Kataro negalėtume pavadinti fundamentalistų židiniu, tačiau čia dominuoja Islamo religija, o kartu ir egzistuoja tam tikros su ja susijusios normos, kurios gal sukelti potencialių problemų.
Didžiausias kultūrinis skirtumas tiesiogiai veikiantis čempionatą turbūt yra egzistuojantis alkoholio vartojimo ribojimas. Jis nėra labai griežtas, Katare jau dabar yra barų ir restoranų, kuriuose alkoholį vartoti leidžiama. Organizatoriai taip pat yra kalbėję ir apie tai,  kad bus įkurtos specialios sirgalių zonos, kuriose prekyba alkoholiniai gėrimais irgi bus leidžiama. Tačiau daugiau nei tikėtina, kad iš kitų šalių atvykę sirgaliai ne visada tinkamai gerbs vietinius papročius ir elgsis laisviau negu norėtų vietiniai gyventojai bei valdžia. Didesnio ar mažesnio mąsto nesusipratimai čia labai tikėtini.
Protestų primenančių šį Londone bus ir daugiau
Antra didelė problema nors tiesiogiai ir nesusijusi su futbolu, yra homoseksualų teisių klausimas. Stipriai islamiškos tradicijos veikiamoje šalyje jie vis dar laikomi neteisėtais. Nors tai ir yra visiškai nesusiję su Pasaulio čempionatu, tačiau homoseksualų teisių gynėjai nepraleidžia galimybės šia proga eskaluoti problemą ir kritikuoti Kataro valdžią bei FIFA. Nors galima teigti, kad dauguma didesnių tokio pobūdžio renginių tampa pretekstu garsiau ištransliuoti žinutes apie įvairias idėjas, tačiau tai, kad Pasaulio čempionatas pirmą kartą rengiamas islamiškoje valstybėje veikiausiai šias pastangas gerokai paaštrins.
Paskutinis smūgis, kurio susilaukė Kataras buvo britų dienraščio The Guardian paskelbta naujiena, kad infrastruktūrą čempionatui statantys darbininkai iš Nepalo dirba praktiškai vergovės sąlygomis, o kelios dešimtys jų mirė neatlaikę blogų sąlygų. Laikraščio duomenimis nuo 2013 birželio 4 iki rugpjūčio 8 dienos mirė 44 nepaliečiai darbininkai. Reiktų pastebėti, kad tai nėra visiškai naujas dalykas. Organizacijos besirūpinančiomis žmogaus teisėmis pranešimus susijusius su panašiais reiškiniais Katare pateikia jau ne pirmus metus, tačiau Pasaulio čempionato kontekstas šią problemą itin suaktualino.
Abejonės išliks
Vargu ar klausimai susiję su čia aptartomis problemomis bus išspręsti greitai. Tam tikro aiškumo kitais metais čia turėtų įnešti nebent vidinis FIFA tyrimas dėl galimo kyšininkavimo renkant vietas 2018 ir 2022 metų Pasaulio čempionato vietas. Nustačius didesnius pažeidimus ir taip nemaža abejonė dėl vietos tinkamumo tik dar labiau sustiprėtų ir galbūt priverstų Sep Blatter bei visą FIFA vadovybę pakeisti kol kas tvirtą nuomonę dėl pirmojo Pasaulio čempionato Viduriniuosiuose rytuose.




[1] Kartu buvo paskelbta, kad 2018 metų Pasaulio čempionatas vyks Rusijoje. Abi šalys pasižymi dideliu natūralių išteklių kiekiu. Neilgai truko sukurti teoriją, kad kai kurie balsai buvo atiduoti ne renkantis geriausią variantą, o siekiant geresnių politinių santykių.
[2] Pavyzdžiui, Atėnų olimpinis kaimelis po 2004 metų olimpiados tapo vaiduoklių miestu.
[3] Tik vieną iš keleto pavyzdžių galite rasti čia – http://www.youtube.com/watch?v=jieLzWijRZQ
[4] Visos išlaidos skirtos Pasaulio čempionato projektui turėtų siekti 100 milijardų JAV dolerių.

2013 m. rugsėjo 9 d., pirmadienis

Dopingas: ar futbolas turi savo Omerta?

Įsivaizduokime vieną paprastą gyvenimišką situaciją: kokiomis nors aplinkybėmis susitinka du žmonės iš kurių vienas yra užkietėjęs futbolo sirgalius, o kitas didelis plento dviračių sporto mėgėjas. Spėkite kokios temos, pradėjus kalbėti apie sportą, jiems niekaip nepavyks išvengti ir veikiausiai sutarti? Atsakymas yra – dopingo.
Dažnas eilinio dviračių sporto gerbėjo palydovas yra giliai įsišaknijęs cinizmas, jog šiais laikais joks sportas nėra švarus nuo nelegalių bandymų pagerinti rezultatus. To priežastis suprasti nesunku. Plento dviračių lenktynes dopingo skandalai krečia jau ne vieną dešimtmetį, o visai neseniai jie buvo vainikuoti Lance Armstrong sagos pabaiga. Šis amerikietis galiausiai prisipažino, jog kovodamas dėl „Tour de France“ nugalėtojo titulų nuolatos naudojo uždraustas priemones.
Dviračių sporto pasaulis netgi puikiai pritaikė sau iš Italijos mafijos pasiskolintą terminą Omerta, juo apibūdindamas dviratininkų ir komandų vadovų tarpusavio susitarimą laikyti juodąją sporto pusę paslaptyje. Daugelis žmonių mano, kad į šį klaną įėjo netgi ir aukščiausi dviračių sporto federacijos vadovai, tačiau tai nėra įrodyta.
Pereinant prie futbolo išties galima iškelti klausimą – jeigu dopingas toks paplitęs tarp dviratininkų tai ar nebūtų logiška, kad jis pasitelkiamas ir futbole kur, be kita ko, sukasi gerokai didesni pinigai. Pradėkim nuo kelių teorinių pasvarstymų. Nors dviračiai nėra vien tik ištvermės sportas, tačiau tai, skirtingai nei futbolas, pirmiausia ištvermės sportas. Futbolininkams fiziniai sugebėjimai yra svarbūs, tačiau futbolą įmanoma žaisti ir būnant vidutinišku atletu. Pavyzdžiui, Lionel Messi be savo fenomenalaus greičio ir jėgos tikrai nebūtų geriausias futbolininkas pasaulyje, bet vis tiek rastų sau vietą futbole dėka puikios technikos ir gero futbolo intelekto.
Daug gali lemti ir vidinė sporto kultūra. Tai, kad futbole vartoti dopingą ir likti nepagautam neabejotinai yra įmanoma dar nereiškia, kad tai vyksta. Tam, kad tokios praktikos taptų plačiai paplitusios jos kaip normalios turi būti priimamos visos futbolo bendruomenės. Tai reiškia, kad jeigu dauguma futbolo bendruomenės narių bus nusistatę prieš dopingą ši mintis atrodys atgrasi ir naujai ateinantiems sportininkams.
Tačiau abejoti verčia tai, kad futbolo praeitis nėra visiškai švari nuo dopingo ir pastaruoju metu užuominų apie tai pradeda daugėti. Vienas iš rimčiausių tyrimų šiuo klausimu buvo padarytas Vokietijoje. Miunsterio ir Berlyno Humboldt universitetų mokslininkai nustatė, jog 1954 metais Pasaulio Čempionatą laimėjusi rinktinė Vakarų Vokietijos futbolo rinktinė naudojo metamfetaminą pervitiną. Ši medžiaga Antrojo pasaulinio karo metais Trečiojo Reicho buvo naudojama kareivių budrumui palaikyti. Įtarimų kyla ir dėl 1966 metų Pasaulio Čempionato, kuriame vokiečiai žaidė finale. Tyrimą atlikusių mokslininkų teigimu šiose varžybose buvo galimai naudojamas nelegalus preparatas efedrinas.
Kalbėti apie tokius įvykius nuo kurių dabartinį futbolo pasaulį skiria šios toks laiko atstumas yra lengviau, tačiau įtarimus galima pagrįstai kelti ir dėl paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio bei XXI amžiaus pradžios[1]. Pirmasis rimtesnis su dopingu susijęs skandalas futbole prasidėjo 1998 metais kai tuometinis „Roma“ treneris Zdanek Zeman apkaltino „Juventus“ žaidėjus nelegalių priemonių naudojimu. Kaltinimais rimtai susidomėjo teisėsaugos institucijos ir byla pasiekė teismą. Riccardo Agricola, tuometinis „Juventus“ sporto direktorius, buvo pripažintas kaltu dėl nelegalių preparatų išdavimo klubo žaidėjams, tačiau vėliau apeliacinio teismo išteisintas.
Zdanek Zeman įspūdingi "Juventus" žaidėjų stotai sukėlė įtarimą
Visgi visiškai nusikratyti įtarimų „Juventus“ nepavyko, o iš naujo į dienos šviesą ši tema buvo ištempta šiemet. Tuometinis ekipos narys Didier Deschamps buvo iškviestas į Prancūzijos Senatą liudyti prieš komisiją tiriančią dopingą sporte, o Olandijos TV kanalas NOS išleido šiai istorijai skirtą dokumentinį filmą. Pagrindinė filmo mintis – 1996 metais „Juventus“ laimėjo Čempionų lygos finalą prieš „Ajax“ naudodami kraujo dopingą[2]. Filme remiamasi tais pačiais dokumentais, kuriais buvo remtasi ir teismo byloje 1998. Medicinos ekspertų teigimu ten užfiksuoti kraujo tyrimų rodikliai nebūtų įmanoma be dopingo pagalbos.
Vieną labai įdomią frazę susijusią su šiuo klausimu konferencijoje Briuselyje 2004 metais yra pasakęs „Arsenal“ treneris Arsene Wenger. Jo teigimu keletas į „Arsenal“ iš užsienio atvykusių futbolininkų kraujo testų metu iš pradžių irgi rodydavo nenormalius raudonųjų kraujo ląstelių kiekius. Praleidus klube ilgesnį laiko tarpą jie normalizuodavosi. Prancūzo nuomone kai kurie klubai gali leisti dopingą savo žaidėjams pastariesiems to nežinant, o injekcijas įvardinant kaip vitaminus.
Tokį modelį patvirtintų ir buvusio „Parma“ žaidėjo Matias Almeyda atsiminimai, kuriuose jis teigia, kad prieš mačą futbolininkams būdavo sulašinamos lašelinės nuo kurių jis „galėdavo pašokti iki lubų“. Klubo daktarų teigimu tai buvo vitaminai. Apie tai, kad prieš varžybas „Juventus“ klube jam buvo lašinami vitaminai yra minėjęs ir Zinedine Zidane, tačiau apie jokius ypatingus jų veikimo požymius prancūzas neužsiminė.
Būtent komandų, o ne atskirų pavienių žaidėjų, organizuojamos dopingo programos turbūt galėtų būti labiausiai sportinius principus iškreipiančiu reiškiniu[3]. Be jau minėtų „Juventus“ ir „Parma“ atvejų į viešumą taip pat yra iškilę ryšiai tarp Ispanijos klubų bei ne kokią reputaciją turinčių medikų.
Pats žymiausias iš jų Eufemiano Fuentes, kurio sukurtas dopingo tinklas buvo atskleistas per Ispanijos policijos operaciją – Operación Puerto. Čia eilinį kartą daugiausia buvo įsivėlę dviratininkai, tačiau pats E. Fuentes teisme teigė padėjęs ir futbolininkams, tenisininkams, lengvaatlečiams. Vėliau ispanas paskelbė temų sąrašą apie kurias sutiktų papasakoti, jeigu jam būtų sumokėta. Tarp jų buvo ir tokia – „Kaip aš paruošiau futbolo komandą Čempionų lygai“.
Prancūzijos dienraštis Le Monde 2011 metais paskelbė informaciją, kad E. Fuentes buvo sudaręs specialius dopingo planus „Barcelona“ ir „Real Madrid“ ekipoms. „Barcelona“ padavė dienraštį į teismą, bylą laimėjo ir gavo piniginę kompensaciją. Tačiau kaip ir su „Juventus“ atveju taip ir čia taško taip paprastai padėti negalima. Dokumentai, kuriais rėmėsi Le Monde buvo ranka daryti E. Fuentes užrašai, kurie buvo skirti futbolo klubams ir buvo labai panašūs į dopingo planus skirtus dviratininkams. Teismas nusprendė, kad ši sąsaja yra per menka, jog būtų galima pagrįstai teigti „Barcelona“ klube vykus nelegalią veiklą.
Eufemiano Fuentes į sportininkus mėgo žiūrėti kaip į bandomuosius triušius savo eksperimentams
Visgi „Barcelona“ atstovai yra pripažinę, kad Josep Lluis Nunez prezidentavimo laikotarpiu klubas du kartus bandė pasamdyti Eufemiano Fuentes. Šis abu kartus darbo atsisakė. Problema, ta, kad tokį žmogų kaip E. Fuentes galima bandyti samdyti siekiant tik vieno tikslo. Dešimtajame dešimtmetyje jo pagrindinis užsiėmimas buvo būtent pagalba sportininkams, kurie nelegaliais būdais siekė pagerinti savo rezultatus. E. Fuentes ryšius su Ispanijos futbolu patvirtino ir buvęs „Real Sociedad“ prezidentas Inaki Badiola. Ispano teigimu jam 2008 perėmus klubo vairą buvo atliktas šešerių praėjusių metų veiklos auditas. Šio tyrimo metu buvo nustatyta, kad E. Fuentes iš klubo per metus gaudavo po daugiau nei 300 tūkst. eurų. Šie pinigai į oficialią buhalteriją neįėjo ir buvo skirti atsiskaityti už medikamentus bei E. Fuentes paslaugas. 2002 – 2003 metų sezone „Real Sociedad“ lygoje užėmė antrą vietą.
„Barcelona“ bei „Valencia“ klubai taip pat buvo siejami su kitu ispanu daktaru Luis García del Moral. Pastarasis dirbo su Lance Armstrong „US Postal“ ekipoje ir yra visam laikui pašalintas iš dviračių sporto. Minėtas medikas savo interneto puslapyje skelbė, kad konsultuoja šias ispanų komandas. „Barcelona“ atstovai The Daily Telegraph žurnalistų paklausti teigė, kad pagal oficialius dokumentus L. Moral „Barcelona“ klube niekada nedirbo, o ar buvo neoficialių kontaktų pasakyti neįmanoma. „Valencia“ į žurnalistų užklausimus tiesiog nereagavo.
Tvirtai teigti, kad futbole egzistuoja masinis, klubų organizuojamas dopingas negalima, tačiau vis dažniau išlendančios sąsajos verčia kelti pagrįstą abejonę. Testavimas palyginus su kitomis sporto šakomis čia pakankamai silpnas. Štai saugantis nuo apgavysčių 2010 metų Pasaulio Čempionate Pietų Afrikos Respublikoje buvo paimti 576 dopingo mėginiai. 320 iš jų – ne varžybų metu. Palyginimui eilinėse „Tour de France“ lenktynėse patikrinami absoliučiai visi dalyvaujantys dviratininkai, o dauguma iš jų ir ne po vieną kartą. Be to, yra įdiegta biologinio paso sistema, kuria stengiamasi aptikti ne dopingo preparatų liekanas, bet nenormalius pakitimus, kuriuos jie sukelia.
Po Lance Armstrong skandalo septyni neseniai vykę "Tour de France" liko be laimėtojo. Ar tas pats galėtų grėsti ir Čempionų lygai?
Gera žinia, kad FIFA vis labiau domisi dopingo problema. 2014 metais Brazilijoje dopingo testų skaičius viršys 1000, o ne varžybų metu bus patikrinti visi žaidėjai. Taip pat, sekant kitų sporto šakų pavyzdžiu, bus pradėti naudoti biologiniai pasai. Jų veikimo principas – ilgalaikis atleto kraujo ir hormonų duomenų stebėjimas, kuris vėliau leidžia pastebėti dopingo sukeltus nenatūralius pokyčius.
Beje, jeigu futbolo pasaulyje dopingas yra toks populiarus kaip tai įsivaizduoja didžiausi cinikai biologiniai pasai gali sukelti didžiausią skandalą futbolo istorijoje. Dabartinį testavimo lygį futbole kitų sporto šakų sportininkai sugebėdavo įveikti jau senokai, tad realu, kad tai sėkmingai daro ir futbolininkai. Tačiau kokybei staiga pakilus gali atsirasti labai netikėtų ir nemalonių rezultatų.




[1] Kas, beje, sutaptų su vienu iš juodžiausių periodų dviračių sporto istorijoje.
[2] Kraujo dopingo tikslas yra dirbtinai pakelti raudonųjų kraujo ląstelių kiekį kraujyje. Tai galima padaryti įvairių medicininių preparatų pagalba arba prieš lemiamas varžybas perpylus sportininkui anksčiau iš jo paties paimto kraujo.
[3] Beje, jeigu palygintume situaciją su dviračių sportu tai futbolo komandoms sąlygos organizuoti dopingo programas yra gerokai palankesnės. Jos turi nuosavas sporto bazes, kuriose viską galima daryti už uždarų durų. Dviračių komandos didžiąją dalį sezono praleidžia kelyje, nuolatos turi kirsti valstybių sienas ir neturi nuolatinės bazės. Nemaža dalis dopingo atvejų buvo atskleisti būtent dėl šių nepatogumų.

2013 m. rugpjūčio 16 d., penktadienis

Kelios mintys futbolo Kalėdų proga

Šį šeštadienį rungtynėmis tarp „Liverpool“ ir „Stoke City“ vienuolikių prasideda naujas „Premier“ lygos sezonas. Man, o esu tikras ne vien man, džiugiu jauduliu ši diena primena Kalėdas. Kaip ir kasmet sezono pradžią lydi gandai apie žaidėjų pirkimą ir pardavimą, diskusijos apie komandų pajėgumą bei kitos naujienos. Čia bus šiek tiek minčių apie kelias siužeto linijas, kurios turėtų būti įdomios sezono pradžioje.
(Ne)išvykstančios žvaigždės
Naujienos, kuriose aptarinėjama Wayne Rooney, Luis Suarez ir Gareth Bale ateitis šią vasarą užėmė tiek laikraščių puslapių, kad su jais lygintis galėtų nebent karališkasis kūdikis.  Bent jau kol kas visi trys žaidėjai lieka savo komandose, tačiau spekuliacijos dėl jų ateities neabejotinai tęsis iki paskutinių futbolininkų perėjimų lango minučių. Kas lauks komandų, kai minėti žaidėjai išvyks arba liks?
Kur šiemet žais trys "Premier" lygos žvaigždės kol kas neaišku
Vasara, kurią tenka atlaikyti „Tottenham“ sirgaliams buvo užprogramuota tą akimirką kai paaiškėjo, kad klubas nebežais Čempionų lygoje. Tokia žvaigždė kaip Gareth Bale neišvengiamai traukia didesnių klubų akį, o ir pats žaidėjas panašu neprieštarautų aplinkos pakeitimui. Valo iškeliavimas klubui reikštų didžiulius pasikeitimus. Pernai metais „Tottenham“ dažnai buvo galima pavadinti vieno žmogaus komanda. Gareth Bale ne tik įmušė galybę įvarčių lėmusių pergales, bet ir dažnai tai padarydavo išimtinai savo asmeninių sugebėjimų dėka. Jo išvykimas reikštų, kad kitiem ekipos žaidėjams reiktų tolygiau pasidalinti tą krūvį, kurį iki šiol nešė greitakojis saugas.
Tiesa, Andre Villas-Boas per vasarą tokiam scenarijui neblogai pasiruošė. Į komandą neatėjo nei viena itin ryški žvaigždė, tačiau ją papildė solidūs žaidėjai – Roberto Soldado, Nacer Chadli, Paulinho ir Etienne Capoue, kurie turėtų lengvai rasti sau vietą „Premier“ lygoje. Jeigu Gareth Bale galiausia liks didelio galvos skausmo savo treneriui jis veikiausiai nesukels. Saugas neatrodo itin kaprizingas žaidėjas ir turėtų išlikti profesionalu. Bent jau iki kitos vasaros.
Kiek kitokia situacija yra „Liverpool“ ekipoje iš kurios visais įmanomais būdais mėgina pabėgti Luis Suarez. Šis urugvajietis pasižymi nežabotu charakteriu ir neprognozuojamais veiksmais, tad jeigu jis pasiliks ekipoje to nenorėdamas galime sulaukti ne vienos nemalonios istorijos iš „Liverpool“ klubo užkulisių[1].
Kodėl klubas siekia išlaikyti L. Suarez savo gretose bet kuria kaina suprasti nesunku. Jis, be abejonės, yra geriausias komandos žaidėjas ir sėkmingai susiklosčius sezonui gali būti faktorius nulemsiantis patekimą arba nepatekimą į Čempionų lygą. Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė. Komandinė dvasia yra svarbus faktorius, kurio nereikėtų nuvertinti. Nesunku įsivaizduoti, kad toks žaidėjas kaip L. Suarez gali labai neigiamai paveikti mikroklimatą tarp komandos draugų ir taip apkartinti klubui visą sezoną arba bent jau jo pradžią. Tikėtina, kad Brendan Rodgers dar persvarstys savo poziciją dėl puolėjo ateities.
Pati įdomiausia iš šios trijulės yra Wayne Rooney ir „Manchester United“ situacija. Kaip ir Luis Suarez taip pat ir anglas norėtų palikti savo dabartinį klubą, tačiau David Moyes kol kas nenusileidžia ir laikosi įsikibęs puolėjo, kurį treniravo dar vadovaudamas „Everton“ komandai. Pardavimą čia ypač komplikuoja tai, kad pagrindiniai kandidatai įsigyti W. Rooney yra konkurentai „Premier“ lygoje – „Chelsea“. Nors praeitame sezone už prastą formą bene didžiausia anglų futbolo žvaigždė susilaukė daug kritikos, tačiau jis neabejotinai išlieka vienu iš talentingiausių „Premier“ lygos futbolininkų[2].
Situacija įdomi dar ir dėl to, kad teoriškai „Manchester United“ nėra tokia priklausoma nuo W. Rooney kaip „Tottenham“ nuo G. Bale ar „Liverpool“ nuo L. Suarez. Robin van Persie yra pagrindinis ekipos puolėjas ir pastaruosius pora metų jam Anglijoje prilygti negali niekas. W. Rooney teoriškai turėtų žaisti tarpinėje grandyje tarp saugų ir olando. Kai yra geroje formoje anglas atrodo tiesiog sutvertas šiai rolei, tačiau geroje formoje jis yra ne visada. Be to „United“ pernai metais įsigijo toje pačioje pozicijoje galintį žaisti ir šiemet, jeigu vėl nekankins traumos, svarbesnį vaidmenį ekipoje užimsiantį Shinji Kagawa. Taigi net ir pardavus vieną didžiausių savo žvaigždžių D. Moyes ekipoje neatsivertų didžiulė skylė.
Komplikuota šią situaciją daugiausia padaro tai, kad didelė dalis fanų į šį pardavimą reaguotų itin skaudžiai, o pirkėjas būtų vienas iš pagrindinių konkurentų lygoje. Nors „Manchester United“ to niekada nepripažins viešai, tačiau pasirodžius turtingam pirkėjui iš už Lamanšo jie su W. Rooney greičiausiai atsisveikintų lengviau nei būtų galima pagalvoti.
Noriu pirkti, bet nežinau ką
Panašu, kad būtent tokioje padėtyje šiuo metu yra atsidūrę ta pati „Manchester United“ ir „Arsenal“ ekipos. Abi komandos savo gretas papildė vos vienu žaidėju, o ir tie yra jaunuoliai, kurie ateinančiame sezone geriausiu atveju vaidins epizodinius vaidmenis. Ir vieni, ir kiti šiemet kol kas pralaimėjo kovas dėl pagrindinių savo taikinių – „Arsenal“ dėl Gonzalo Higuain, o „United“ dėl Thiago. Alternatyvų, kuriomis domisi treneriai, atitinkamai Luis Suarez ir Cesc Fabregas, nenori paleisti dabartiniai jų klubai.
Tai kaip pasibaigs abiejų klubų vasara yra itin svarbu dėl to, kad tinkamai pasistiprinus abi ekipos galėtų pretenduoti į „Premier“ lygos nugalėtojų vardą. „Arsenal“ šiemet, netradiciškai sau, neprarado nei vieno komandos lyderio ir turi labai solidžią startinę vienuolikę, tačiau kartu ir labai trumpą atsarginių suolelį. Neatsakytas klausimas ar Olivier Giroud yra pakankamai geras žaidėjas, kad galėtų būti pagrindinis „Arsenal“ puolėjas. Geresnio arba bent jau lygiaverčio prancūzui futbolininko įsigijimas neabejotinai yra šios vasaros prioritetas. Kanonieriams taip pat praverstų centro saugas ir centro gynėjas.
„United“ pagrindinės problemos yra saugų grandyje. Komanda galima sakyti turi tiktai vieną tikrai gerą iš išbandytą šios pozicijos žaidėją – Michael Carrick. Tom Cleverley yra neabejotinai talentingas jaunuolis, tačiau dar neįrodęs, kad gali būti pagrindinis dėl titulo kovojančios komandos žaidėjas. Iš Anderson šioje karjeros stadijoje tikėtis ypatingo kokybinio šuolio sunku – jis yra tas kas yra – atsarginis. Daren Fletcher turėtų vėl žaisti, tačiau kaip jam seksis po ligos, kuri privertė praleisti visą praėjusį sezoną, lieka atviras klausimas.
Kiek geresnė, bet ne ideali situacija ir tarp krašto saugų. Nani ir Antonio Valencia pernai žaidė prastai, realu, kad jie šiemet demonstruos geresnę formą, tačiau visiškai ramūs fanai būti negali. Wilfried Zaha neabejotinai labai talentingas, tačiau dar labai jaunas žaidėjas. Ryan Giggs, pagal amžių, ne vienam komandos nariui tinka į tėvus. Sėkmingai susiklosčius aplinkybėms apginti iškovotą titulą gali iš šis sąstatas, tačiau pora talentingų naujokų šansus gerokai padidintų.
Tai kaip pasibaigs „Arsenal“ ir „Manchester United“ žaidėjų medžioklė gali turėti didelės įtakos ne tik Anglijai, bet ir visam senojo žemyno futbolo pasauliui. Jeigu šie klubai per paskutines žaidėjų perėjimų lango dienas išleis tokias sumas apie kokias kalbama tai gali pakeisti jėgų išsidėstymą ir kitose lygose. Paskutinę minutę įvykę perėjimai susilpnins parduodančias ekipas, o ankstesni leis joms ieškoti naujų žaidėjų ir iš naujo investuoti gautus pinigus. Šie metai vėl gali pasižymėti ypatingai įdomiomis paskutinėmis perėjimų lango dienomis bei valandomis.
Naujas/senas „Stoke City“
Sekant „Premier“ lygą niekada neverta apsiriboti vien didžiaisiais klubais, čia visada pilna smulkesnių, bet ne mažiau įdomių istorijų susijusių su vidutiniokais ir autsaideriais. Vienas iš tokių šios vasaros siužetų – pasikeitimai „Stoke City“ klube. Po prasto sezono ekipą paliko ilgametis jos treneris Tony Pulis. Jo vadovaujami puodžiai propagavo tai ką įsivaizduojame kaip klasikinį[3] anglišką futbolą paremtą fizine jėga, ilgais kamuolio perdavimais į priekį ir gerai išnaudojamomis standartinėmis situacijomis.
Valdybos pirmininkas Peter Coates pareiškė, kad klubui atėjo laikas eiti nauja kryptimi. Neaišku ar ta nauja kryptis reiškia ir naują futbolo stilių, tačiau galima spėti, kad nuolatos išlendantys priekaištai dėl nuobodaus ir grubaus žaidimo erzina savininkus ir vadovus. Naujo trenerio pasirinkimas į klausimus nelabai atsakė. Mark Hughes per savo karjerą tiek propagavo panašų funkcionalų stilių „Blackburn“ ekipoje, tiek bandė žaisti pozityviau treniruodamas kitus klubus. Beje ne visada sėkmingai.
Nesusitvarkius su "Stoke" rasti naują darbą "Premier" lygoje Mark Hughes gali būti sunku
Daugiau galbūt pasako nauji „Stoke“ pirkiniai Eric Pieters ir Marc Muniesa. Pastarasis ypač neprimena „Stoke“ stiliaus žaidėjo. Iš „Barcelona“ klubo atvykęs centro gynėjas pirmiausia pasižymi ne fizine jėga, o tuo, kad nesielgia su kamuoliu kaip su karšta bulve ir turi puikų futbolo intelektą. Visgi didžioji dalis komandos lieka sena ir išmokyti ją žaisti kitaip būtų sunku. Bus įdomu stebėti kiek ir kaip keisis „Stoke City“. Jeigu treneris pradės iš žaidėjų reikalauti to ko neleidžia jų sugebėjimai klubo gali laukti labai sudėtingas sezonas.
Kelią jaunimui
Dvi įdomios komandos arba du projektai, kurių progresą bus įdomu sekti šiemet yra „Aston Villa“ ir „Southampton“ ekipos. Pirmieji pernai pasiekė žemiausią tašką per eilę metų ir didelę sezono dalį praleido lentelės apačioje. Išlikti lygoje leido tik gera sezono pabaiga. Antrieji tik pernai grįžo į „Premier“ lygą ir kaip naujokai sužaidė puikų sezoną. Abi ekipas vienija vienas bendras dalykas – jų treneriai nusprendė duoti šansą jauniems talentingiems žaidėjams, o ne ieškoti veteranų su „Premier“ lygos patirtimi.
Kaip jau minėjau „Aston Villa“ komandai toks bandymas vos nesibaigė blogai, tačiau Paul Lambert kantrybė davė savo – sezono pabaigoje jaunimas galiausiai susitvarkė su įtampa ir pradėjo demonstruoti puikų futbolą. Ryškiausiomis spalvomis atsiskleidė puolėjas Christian Benteke, dešinio krašto gynėjas Matthew Lowton, saugas Ashley Westwood. Kad tokiu pat modeliu bus sekama ir šiemet labai gerai liudija klubo veiksmai žaidėjų perėjimų lango metu. Visi komandos pirkiniai, iš kurių rimčiausias turbūt yra dvidešimtmetis centro gynėjas Jores Okore, yra ne vyresni nei 23 metų.
Panašius būdu į „Premier“ lygą įsiveržė ir „Southampton“. Čia labai svarbius vaidmenis komandoje vaidino daug patirties neturintys Nataniel Clyne, Morgan Schneiderlin, Luke Shaw, šansų pernai metais gavo ir tuo metu dar net aštuoniolikos nesulaukęs James Ward-Prowse. Jaunas ir svarbiausias tarpsezonio pirkinys Victor Wanyama iš „Celtic“, kuriam yra 22 metai.
Pirmieji metai "Premier" lygoje "Southampton" jaunimui buvo puikūs, tačiau antrasis sezonas dažnai būna sunkesnis
Negalima sakyti, kad tokie bandymai burti komandą yra visiškai naujas dalykas, tačiau ne taip jau retai „Premier“ lygos klubų treneriai pernelyg žavisi vyresniais žaidėjais, kurie turi daugiau patirties. Iš dalies tai suprantama, jaunus futbolininkus dažnai sunkiau kontroliuoti už aikštės ribų, jiems vis dar tenka mokytis tokių „Premier“ lygos paslapčių bei subtilybių, kurios yra savaime suprantamos veteranams. Tačiau pasisekus tokiu būdu sukurtos ekipos turi žymiai daugiau potencialo. Jeigu „Aston Villa“ ir „Southampton“ pavyks tokie komandos būrimo projektai jos gali tapti pavyzdžiu ir pakeisti „Premier“ lygos klubų strategijas.




[1] Beje, šioje istorijoje nebūtinai reiktų skubėti kaltinti L. Suarez dėl nepagarbaus elgesio klubo atžvilgiu. Pasak jo paties „Liverpool“ vadovybė pažadėjo leisti jam palikti klubą pastarajam nepatekus į Čempionų lygą. Be oficialių pranešimų neįmanoma patvirtinti ar tai tiesa, tačiau scenarijus atrodo visai tikėtinas.
[2] W. Rooney buvo vienas iš keturių „Premier“ lygos žaidėjų, kuris įmušė daugiau nei 10 įvarčių ir atliko daugiau nei 10 rezultatyvių perdavimų. Jeigu žiūrėsime į tai ką W. Rooney gali sezonas gal ir nebuvo labai geras, bet potencialo yra labai daug. Atiduoti jį į tokio trenerio kaip Jose Mourinho rankas būtų didžiulė rizika.
[3] Klasikinis futbolas anglams veikiausiai vis dar išlieka tas, kurį demonstravo Alf Ramsey treniruojama nacionalinė rinktinė, kuri 1966 metais laimėjo Pasaulio čempionatą. Kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų.

2013 m. liepos 9 d., antradienis

„Arsenal“ dilema

Ateinantis sezonas, bent jau teoriškai, turėtų tapti naujos „Arsenal“ epochos pradžia. Klubas jau yra baigęs statyti Emirates stadioną ir išmokėjęs visus pagrindinius su juo susijusius tr
umpalaikius finansinius įsipareigojimus, kurie kelerius metus po išsikraustymo iš Highbury vis dar ribojo galimybes investuoti į žaidėjus. Taip pat, bent jau kol kas, atrodo, jog ekipa nepraras nei vieno tikrai svarbaus savo nario. Klubo lyderiai nepareiškė noro išvykti ir itin stipriai nedomina galingesnių ekipų.
Šiame kontekste iškyla vienas labai svarbus klausimas, kurį reikia išspręsti klubo vadovybei. Trenerio Arsène Wenger kontraktas baigiasi kito sezono pabaigoje. Jeigu neatsitiks kas nors labai netikėto prancūzas stovės už komandos vairo ir kitais metais, tačiau klubo vadovai turi priimti sprendimą ar prieš sezoną pasiūlyti klubo legendai naują kontraktą ar žiūrėti kaip jam seksis ir sprendimą atidėti.
Ligšioliniai Wenger pasiekimai
       Arsène Wenger karjerą „Arsenal“ klube galima labai aiškiai suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji apima laikotarpį nuo atėjimo 1996 metais iki 2004/2005 metų sezono pabaigos, o antroji nuo 2005/2006 metų iki dabar. Pirmasis etapas buvo pažymėtas pergalėmis ir savo kaip vieno iš geriausių trenerių pasaulyje statuso įtvirtinimu. Tris kartus laimėta „Premier“ lyga, keturis kartus į viršų iškelta FA taurė. 2003/2004 metų sezone „Premier“ lygoje nepralaimėtas nei vienas mačas. Papildomo žavesio pridėjo tai, kad fanams bei neutraliems sirgaliams imponavo A. Wenger propaguojamas atakuojantis futbolas ir savita prancūzo charizma.
Savaime aišku norint galima rasti vietos ir kritikai. 2002/2003 metais iš rankų paleistas „Premier“ lygos titulas, 2004 metais Čempionų lygos ketvirtfinalis su „Chelsea“ kur tuo metu labai stipriai atrodę „Arsenal“ paleido vieną iš geriausių savo galimybių iškovoti prestižiškiausią senojo žemyno trofėjų. Tačiau apibendrinant šiuos 10 sezonų neabejotinai galima pavadinti sėkmingais tiek klubui, tiek treneriui.
Ateinančiame sezone A. Wenger klubui tikrai vadovaus, tačiau
tolimesni jo karjeros keliais neaiškūs
       Simboline antrojo etapo pradžia galėtume laikyti komandos kapitono Patrick Vieira pardavimą 2005 metų vasarą. Norint pabaigti naujai statomą stadioną reikėjo papildomų lėšų, o šios pirmiausia atėjo iš komandos žvaigždžių pardavimo. P. Vieira išvykimas buvo tik pradžia. Panašios istorijos kartojosi metai iš metų. Ekipą paliko Thierry Henry, Emmanuel Adebayor, Kolo Toure, Cesc Fabregas, Samir Nasri, galiausiai Robin van Persie. Negana to paseno žaidėjai, kurie vedė komandą į pergales anksčiau – Robert Pires, Fredrik Ljunberg, Dennis Bergkamp, Sol Campbell.
Gera A. Wenger akis naujiems talentams ir puikūs sugebėjimai transferų rinkoje leido nemažą dalį šių praradimų kompensuoti. „Arsenal“ ekipoje atsiskleidė ne vienas talentas, tačiau rimčiau kovoti dėl titulų tokioje situacijoje buvo labai sudėtinga. Galima paminėti kelis atvejus kai palankiau susiklosčius aplinkybėms kažką laimėti buvo įmanoma. Tai pirmiausia žygis Čempionų lygoje 2005/2006 metais, kuomet buvo pralaimėta savo dominavimą dar tik pradedančiai „Barcelona“ ekipai, Lygos taurės finalai 2007 ir 2011 metais, kova dėl „Premier“ lygos titulo 2007/2008 metų sezone. Tačiau kartais dėl sėkmės trūkumo, kartais dėl varžovų pajėgumo, o kartais dėl žaidėjų ir trenerio klaidų suteikti fanams progą džiaugtis taip ir nepavyko.
„Arsenal“ išsaugojo savo kaip vieno iš stipriausių Anglijos lygos klubų statusą, tačiau fanams vienintelis atskaitos taškas yra titulai. Vis dažniau pasigirsta balsai teigiantys, kad A. Wenger jau nebėra tinkamas žmogus vesti „Arsenal“ į priekį tad kyla klausimą ką klubui šiuo metu reikštų naujas treneris arba senojo pasilikimas?
Du scenarijai
Birželį britų spaudoje buvo pasirodę gandų, kad „Arsenal“ valdyba yra pradėjusi derybas su Arsène Wenger dėl naujo kontrakto. Tarp sirgalių šios žinios buvo sutiktos gana dviprasmiškai. Viena vertus prancūzo statusas vis dar yra labai tvirtas, su juo siejasi vienas iš pačių sėkmingiausių etapų klubo istorijoje, tačiau kartu titulų badas verčia abejoti ar A. Wenger vis dar yra tinkamas treneris ir kelti klausimą – galbūt naujas žmogus galėtų padėti šią situaciją pakeisti. Panašios spekuliacijos turbūt tęsis tol kol bus priimtas vienoks ar kitoks sprendimas.
A. Wenger pasilikimas ekipoje neabejotinai turėtų savų pliusų. Jis yra užsitarnavęs didelę daugumos komandos žaidėjų pagarbą ir labai greitai sugeba prie savęs pririšti naujus komandos narius. Būtent A. Wenger ko gero yra pagrindinė priežastis kodėl ekipa taip ilgai savo gretose sugebėjo išlaikyti Cecs Fabregas nors „Barcelona“ mėgino jį prisivilioti į savo gretas ne vieną vasarą iš eilės.
A. Wenger taip pat dažnai būna svarbus faktorius siekiant pritraukti talentingiausius jaunus futbolininkus. Eidami į „Arsenal“ jie žino, kad jeigu tik sugebės įrodyti, jog yra verti žaisti paprastai gaus šansą įbėgti į aikštelę. Prancūzas paprastai pasitiki žaidėjais nepaisant to kiek jiems yra metų. Tiesa yra ir kita medalio pusė. Profesoriaus, kaip jį praminė yra paminę fanai, autoritetas iki galo nesustabdė nuo išėjimo tokių žvaigždžių kaip Robin van Persie, Samir Nasri ar to pačio C. Fabregas. O iškovoti titulai tokiam procesui kelią užkirsti galėtų.
Nepratęsus kontrakto „Arsenal“ į naują sezoną žengtų apspisti spekuliacijų dėl A. Wenger ateities. Tokia situacija nėra pražūtinga, visus metus panašiomis nežinojimo nuotaikomis gyveno „Everton“ ekipa. Nebuvo tiksliai žinoma ar David Moyes paliks klubą ar pratęs kontraktą. Spauda prie šio siužeto nuolatos grįždavo ir pažerdavo įvairiausių spėjimų bei interpretacijų. Irisams tokia situacija ypatingai didelių pasekmių lyg ir neturėjo, tačiau ir taip didelį spaudimą patiriantiems futbolininkams papildomi trikdžiai nėra labai geras dalykas.
Patyręs verslininkas Stan Kroenke spręsdamas trenerio likimą veikiausiai nesivadovaus sentimentais
Svarbiausias sprendimas veikiausiai jau buvo priimtas kiek anksčiau, kai buvo nuspręsta, kad A. Wenger vadovaus ekipai 2013/2014 metų sezone. Nežinant valdybos užkulisių labai sunku spėlioti kaip ilgai užtruko pasitarimas sprendžiant šį klausimą, tačiau sveikas protas leidžia spėti, kad toks pasitarimas tikrai buvo. Tuo labiau, kad ir savininkas Stan Kroenke perėmė komandos valdymą tik ganėtinai neseniai ir veikiausiai neturi labai daug sentimentų A. Wenger atžvilgiu.
Kontrakto pratęsimą turbūt galėtume apibūdinti kaip saugų kelią. Nepaisant visų kritikos strėlių, kurias galima paleist į A. Wenger už pastaruosius keletą metų jis išlieka neįtikėtinai stabiliai savo darbą dirbančiu treneriu, kuris kiekvienais metais atvairuoja ekipą į Čempionų lygą. Visai tikėtina, kad su didesniais finansiniais resursais, kuriuos dabar turi prancūzas ir šiek tiek sėkmės jam artimiausiu metu pavyks ką nors laimėti. Naujo trenerio paieškos būtų rizika, kuri leistų tikėtis pagerėjusių rezultatų, tačiau kartu ir neapsaugotų nuo jų smukimo, klubo identiteto kaitos ir žvaigždžių noro keltis kitur.


2013 m. liepos 1 d., pirmadienis

Blogiausias darbas futbolo pasaulyje

Čia bus šiek tiek pabirų minčių apie teisėjavimą. Koks jis yra ir koks turėtų ar galėtų būti. Labai nemažai jų yra išsakyta www.eurofootball.lt forume (dėkui ten diskutuojantiems kolegoms), bet norisi pabandyti visa tai sudėti į vieną bendrą vietą. Daugiausia čia remiamasi pavyzdžiais iš „Premier“ lygos, tačiau kai kurios bendresnės tendencijos tinka ir apibūdinti teisėjavimui apskritai.

Turbūt nesuklysiu ir nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad futbolo fanai nemėgsta teisėjų. Mes atsimename epizodus kai jų sprendimai atsisuka prieš mūsų komandas, o parankias klaidas patogiai pamirštame. Kam nors jas priminus visada galime ištraukti iš atminties galybę pavyzdžių kaip mylimas klubas buvo nuskriaustas žmogaus su švilpuku. Nors futbolo fanai taip pat yra negailestingai kritiškai žaidėjams ir treneriams, tačiau po pergalių jiems bent jau atseikėjame priklausomą pagarbos kiekį. Tuo tarpu teisėjai visada lieka blogiukais.
Ar daug lemia teisėjų klaidos?
Su televizija ir internetu atėjusios galimybės peržiūrėti ir analizuoti įvairius futbolo mačų epizodus leidžia iki smulkmenų išnarstyti teisėjų darbą. Pastaraisiais metais išpopuliarėjo alternatyvios futbolo turnyrų lentelės, kuriose pateikiami rezultatai „ištaisius“ teisėjų padarytas klaidas. Štai pavyzdys iš 2010/2011 metų „Premier“ lygos sezono[1].
Jis gana gerai parodo, kad pasikeitimai, kuriuos sukuria teisėjai nėra labai dideli. Tačiau skirtumams tarp komandų dažnai esant mažiems jie vis tiek gali turėti didelę reikšmę. Iš lentelės matome, kad labiausiai nuskriaustais gali jaustis „Blackpool“ futbolininkai, kurie teoriškai turėjo neiškristi į žemesnį divizioną. Taip pat „Arsenal“, kuriems be reikalo reikėjo žaisti atrankos į Čempionų lygą varžybas[2]. Tiesa viskas nėra taip paprasta. Viena klaida nėra lygi kitai. Akivaizdu, kad, jeigu teisėjas mačo metu nebūtų suklydęs likęs varžybų laikas būtų susiklostęs kitaip. O ir galutinis rezultatas nebūtinai būtų pakitęs. Svarbu ir tai kokiame tiksliai mače buvo padaryta klaida. Dėl iškritimo ar dėl čempionų titulo kovojančių ekipų tarpusavio mačai yra svarbesni. Taip pat vienerios laiku išloštos varžybos gali suteikti ekipai moralinį postūmį po kurio sektų ir daugiau pergalių.
Visgi jeigu klaidas gali daryti ir daro žaidėjai tai jas galima atleisti ir teisėjams. Vargu ar verta į jas žiūrėti kitaip negu, pavyzdžiui, į futbolininkų traumas, kurios irgi gali lemti vienokią ar kitokią sezono pabaigą. Tačiau teisėjavimas yra susijęs ne vien su rezultatais, o ir futbolo stiliumi bei raida.
Teisėjavimas ir futbolo stilius
Neįskaityti arba įskaityti įvarčiai bei kiti epizodai, kurie labai tiesiogiai paveikia varžybų baigtį yra tik viena teisėjų darbo pusė. Kiekvienas mačas turi ir „minkštąjį“ teisėjavimo lygmenį, kuris pasimato atskiruose sprendimuose ir bendroje varžybų atmosferoje. Čia labai dažnai yra patenkama į vadinamąją „pilkąją zoną“ kur tai kas yra teisinga, o kas ne, nėra visiškai aišku.
Kalbant apie dabartinį futbolą fanai, o kartais ir treneriai bei žaidėjai, neretai ištraukia argumentą „o senais laikais viskas buvo kitaip“ turėdami omenyje tai, kad 7 ar 8 dešimtmetyje buvo galima žaisti kietai ir vyriškai, už tackle‘us buvo baudžiama nuosaikiai, o žaidimas dėl to buvo įdomesnis.
Problema su šiuo argumentu yra ta, kad nuo tada pasikeitė ne tik teisėjavimas, pasikeitė ir pats futbolas. Drįsčiau teigti, kad teisėjavimo kaita pirmiausia buvo inspiruota būtent pasikeitimų futbole. 1976 metais eilinis Anglijos aukščiausio diviziono futbolininkas per mačą nubėgdavo vidutiniškai 8 – 11 kilometrų. 25 % jų buvo nueinami, 11 % nubėgami sprintu. Šiuo metu per mačą nubėgama vidutiniškai 11 – 14 kilometrų, o atkarpų, kurių metu sprintuojama kiekis padvigubėjo. Futbolininkai yra greitesni ir stipresni. Tai lemia, kad ir tackle‘ai pasidarė gerokai pavojingesnis reiškinys, nes susidūrimai vyksta su gerokai didesne jėga.
Nepamiršti reiktų ir kitų faktorių. Aikštės, palyginus su ankstesniais laikais, yra fantastiškos kokybės. Stipriausiose lygose dabar jau beveik nepamatysime telkšančio purvo, kuriame ir bėgti sunkiau ir tackle‘inti ne taip pavojinga. Centimetrų tikslumu nušlifuota lygi žolė leidžia futbolininkams slysti ja gerokai didesniu greičiu. Pasikeitė ir techniniai žaidėjų sugebėjimai. Tiksliai išmušti kamuolį iš dažnai idealiai jį valdančių techniškų futbolininkų yra gerokai sudėtingiau nei iš tokių gerų sugebėjimų neturėjusių 7 ar 8 dešimtmetyje žaidusių britų. Ne paskutinį žodį čia tarė ir užsieniečių invazija į „Premier“ lygą.
Taigi akivaizdu, kad teisėjavimas keičiasi ir turi keistis priklausomai nuo to kaip keičiasi futbolas. Kitas pavyzdys į kurį čia detaliau nesileisiu galėtų būti nuošalės taisyklės raida. Tačiau čia iškyla kita problema – kaip besikeičiant futbolui visiškai nenutraukti jo saitų su praeitimi. Juk gerai atliktas tackle‘as vis dar žavi daugumą futbolo gerbėjų.
Futbolo taisyklės prieš sveiką protą
Tackle‘ų vertinimas ir apskritai teisėjavimas dažnai susiduria su viena bendresne problema – taisyklių ir sveiko proto tarpusavio susikirtimu. Psichologas Barry Schwartz yra nagrinėjęs panašią situaciją kalbėdamas apie visą teisinę sistemą. Jo teigimu taisyklės turėtų būti tai kas džiazo muzikantui yra natos. Jas privaloma žinoti, tačiau norint rasti teisingą kombinaciją ir idealią kompoziciją galima ir netgi privaloma nuo jų nukrypti[3].
Šią problemą geriausia yra pailiustruoti keletu pavyzdžių. 2010 metų rugsėjo 11 dieną „Arsenal“ rezultatu 4–1 nugalėjo „Bolton Wanderers“ klubą. Mačo eigą gana stipriai pakeitė tai, kad 64 minutę raudoną kortelę gavo „Bolton“ gynėjas Gary Cahill. Nors namuose žaidę kanonieriai tuo metu jau pirmavo 2–1, tačiau realu, kad pilnos sudėties „Bolton“ ekipa dar būtų galėjusi pasispardyti.
Raudona kortelė buvo parodyta po to kai G. Cahill iš nugaros pargriovė Marouane Chamakh. Ši pražanga buvo gana grubi. G. Cahill neturėjo jokių šansų pasiekti kamuolio. Vargu ar veiksmas buvo atliktas sąmoningai siekiant sužaloti „Arsenal“ žaidėją, tačiau žiūrint pakartojimą atrodo, kad tai vienintelis dalykas, kurį šiuo tackle‘u buvo galima įgyvendinti. Aiškiai sekant taisykles šią raudoną kortelę galima pateisinti. Ir visgi daugumai futbolo sirgalių galvoje veikiausiai kirba mintis, kad pati pražanga neatrodo verta tokios nuobaudos. Ji buvo atlikta futbolininkams bėgant lėtai ir nors toks grubumas neabejotinai vertas teisėjo dėmesio, praktinė išmintis sako, kad geltona kortelė mačo eigai būtų buvę geresnis sprendimas.
Kitas neblogas pavyzdys yra iš varžybų vykusių 2012 metų sausio 8 dieną, kuomet „Manchester United“ nugalėjo „Manchester City“ FA taurėje rezultatu 3–2. Jau pačioje derbio pradžioje Vincent Kompany buvo už grubią pražangą išvarytas iš aikštės, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog  kamuolį iš varžovo jis atėmė švariai. Šį V. Kompany tackle‘ą turėtų teigiamai įvertinti kiekvienas žmogus, kuris mėgsta futbolą. Idealiai apskaičiuotas ir idealiai atliktas veiksmas, kuris kaip pavyzdys galėtų būti rodomas futbolo mokyklose. Tiesa yra viena sąlyga. Pagal taisykles jis yra nelegalus.
Sunku kaltinti Chris Foy dėl priimto sprendimo. Abiem kojom šokti į kamuolį kaip tai padarė V. Kompany futbolo taisyklės draudžia. Tačiau būtent tokiose situacijose turėtų įsijungti tam tikras sveikas protas, kuris leistų tokią situaciją įvertinti adekvačiau. Tai kartu leistų ir diferencijuoti žaidėjus. Nors teoriškai taisyklės turi vienodai traktuoti visus futbolininkus, tačiau jų įgūdžiai skiriasi. Tai ką V. Kompany gali atlikti tiksliai apskaičiavęs ir nesukeldamas pavojaus varžovo sveikatai nebūtinai gali atlikti futbolininkas su prastesniais įgūdžiais. Todėl atrodo natūralu, kad belgas savo veiksmuose turėtų turėti šiek tiek daugiau laisvės. Įtvirtinti tokią skirtį taisyklėse yra labai sudėtinga arba net neįmanoma, tačiau realiai sprendimus priimantis žmogus tai padaryti gali.
Panašius principus galima pritaikyti kalbant ne vien apie tackle‘us, bet ir apie kai kuriuos kitus teisėjavimo epizodus. Vienas labai daug diskusijų sukėlęs momentas įvyko 2008 metų Europos čempionato C grupės rungtynėse tarp olandų ir italų. Ruud van Nistelrooy nukreipė kamuolį į vartus po Wesley Sneijder smūgio stovėdamas pozicijoje, kur atrodytų turėtų būti fiksuojama nuošalė. Tačiau teisėjas įskaitė įvartį motyvuodamas tuo, kad Christian Panucci, kuris tuo metu gulėjo susižeidęs už aikštės ribų, dalyvavo žaidime ir taip leido R. van Nistelrooy išvengti nuošalės.
Priimtas sprendimas veikiausiai buvo netikslus, C. Panucci turbūt nesimuliavo traumos, o tikrai negalėjo dalyvauti žaidime ir turėjo būti neskaičiuojamas. Tačiau pati situacija yra būtent tokia kai reikia sprendimą priimti vadovaujantis savo nuovoka, o ne aklu taisyklių sekimu. Akivaizdu, kad panašūs epizodai futbole yra retenybė, tačiau įmanoma įsivaizduoti situaciją, kad traumos suvaidinimas tokiu momentu galėtų pagelbėti komandai. Tokiu atveju teisėjui reiktų įvertinti situaciją ir priimti sprendimą apsvarstant visas aplinkybes, o ne vien tai kas parašyta taisyklėse.
Čia išdėstytos mintys turi ir tai ką galėtume pavadinti tamsiąja jų puse. Futbolo mačai vyksta didžiuliu tempu kai priimti kiekvieną sprendimą reikia labai greitai, teisėjai ne tik neturi galimybių peržiūrėti vaizdo įrašų, bet ir detaliau galvoje permąstyti savo sprendimų. Reikia veikti greitai ir neparodant abejonės, kuri paskatintų futbolininkus ginčytis. Noras, kad teisėjaujant būtų daugiau remiamasi savo nuovoka viena vertus galėtų patobulinti futbolą, tačiau potencialiai dažniau privestų ir prie sudėtingų situacijų kai teisėjas nesusitvarko su savo pareigomis.




[2] Šis pasikeitimas atrodys svarbesnis, jeigu prisiminsime konkrečią situaciją. Kitą sezoną „Arsenal“ pradėjo nukraujavę, nesusižaidę ir rodydami tragišką futbolą. Atrankos etape „Udinese“ ekipa buvo įveikta labai sunkiai.
[3] Detaliau išdėstytas B. Schwartz idėjas galima rasti čia http://www.ted.com/talks/barry_schwartz_using_our_practical_wisdom.html