Bjauriojo ančiuko istorija: „Swansea“ kelias į pergalę Lygos taurės finale

„Swansea“ tai pietų Velse įsikūręs ir šiuo metu Anglijos „Premier“ lygoje žaidžiantis futbolo klubas. Jo pavadinimas, kaip tai dažnai pasitaiko Anglijoje, sutampa su miestu (liet. Svonsis), kuriam klubas atstovauja. Tačiau ekipa taip pat gerai žinoma pagal savo pravardę – gulbės. Tai tinkamas komandos apibūdinimas. Balta namų apranga žaidžiančius, solidų ir elegantišką futbolo stilių demonstruojančius „Swansea“ žaidėjus lengva sutapatinti su šiuo paukščiu.

Šių metų vasario 24 dieną gulbės laimėjo didžiausią pergalę klubo istorijoje. Rezultatu 5-0 nugalėję „Bradford“ vienuolikę „Swansea“ iškovojo Lygos, arba dar kitaip vadinamą, „Capital One“, taurę. Tai pirmas tokio prestižo trofėjus komandos istorijoje.

Tačiau dar visai neseniai „Swansea“ atrodė visai ne kaip gulbės, o greičiau priminė Hans Christian Andersen aprašytą bjaurųjį ančiuką. Šis klubas buvo žinomas tik vietiniams miesto gyventojams ar žmonėms, kurie detaliai seka žemesnių Anglijos futbolo lygų gyvenimą.

Simboliniu istorijos, kurią čia pamėginsiu papasakoti, pradžios tašku galima laikyti momentą įvykusį lygiai penkis metus prieš tai kai dabartinis treneris Michaelis Laudrupas iškėlė į viršų Lygos taurę. Tuomet, 2007 metų vasario 24 dieną, „Swansea“ treneriu buvo paskirtas jokios analogiško darbo patirties neturintis 33 metų ispanas Roberto Martinezas.

R. Martinezas padarė pirmuosius žingsnius transformuojant klubą

Šis žmogus nebuvo visiškai nežinomas klubo sirgaliams. 2003 metų sausį jis atėjo į komandą kaip žaidėjas ir suvaidino svarbią rolę išvengiant iškritimo į žemesnę lygą. „Swansea“ tuo metu ką tik buvo nukritę į ketvirtąjį pagal pajėgumą divizioną ir praėję didelių finansinių problemų palikusią savininkų kaitą. Klubas rūpinosi kaip išgyventi, o ne progresuoti. Tačiau 2007 metais situacija jau buvo pagerėjusi, juodžiausios dienos buvo praeityje.

Treneriu tapęs R. Martinez klube pradėjo taikyti visiškai naują futbolo filosofiją. Ispaniškoje futbolo mokykloje išaugęs treneris įdiegė savo žaidėjams idėją apie kamuolio kontrolės ir tikslių perdavimų svarbą. Tai atrodo paprasta, tačiau Anglijoje, o ypač žemesniuose šios šalies futbolo divizionuose, vis dar pakankamai gajus mąstymas, kad svarbiausia kamuolį kuo greičiau pasiųsti link varžovų vartų, į paskutinį aikštės trečdalį. O ten jau taktiką galėtume pavadinti posakiu „kaip Dievas duos“.

Tačiau R. Martinez „Swansea“ pritaikė tą pačią strategiją, kurią jau buvo pradėję įgyvendinti ir tobulinti tokie klubai kaip „Arsenal“ ir „Barcelona“. Iš dalies dėl to Katalonijos ekipą atsiminsime kaip vieną iš sėkmingiausių klubų modernaus futbolo eroje, o jau šiek tiek vėliau panašus stilius pavers Ispanijos futbolo rinktinę galingiausia jėga Europoje ir Pasaulyje.

Kamuolio kontrolė ir perdavimai tapo šių komandų tikslu ir priemone, strategija ir taktika. Toks stilius leido ne vien sėkmingai griauti varžovų gynybą. Natūralu, kad kontroliuojant mačą pačiam jo kontroliuoti negali varžovas. Priešininkų žaidėjams labai nemalonu didžiąją dalį varžybų bėgioti paskui tiksliai perdavinėjamą kamuolį. Aišku sėkmingai įgyvendinti viską aikštėje nėra paprasta, tačiau surinkus tinkamą žaidėjų kolektyvą įmanoma.

Pirmajame pilname R. Martinezo sezone komanda laimėjo „League One“ titulą ir padarė tai labai užtikrintai. Surinkti 92 taškai ir nepralaimėta 18 mačų iš eilės. Į antrąjį pagal stiprumą Anglijos divizioną buvo sugrįžta po 24 metų pertraukos. Vien tai klubo sirgaliams jau atrodė kaip milžiniškas laimėjimas, tačiau geriausia buvo ateityje.

Tiesa, tolimesnės pergalės jau buvo siejamos ne su R. Martinez vardu. 2009 metų birželį ispanas perėjo į „Premier“ lygoje žaidžiantį „Wigan Athletic“ klubą[1]. Jo pakaitalu „Swansea“ ekipoje tapo portugalas Paulo Sousa. Jis klubą treniravo tik vieną sezoną, o lygoje užėmė neblogą 7 vietą, tačiau po to priėmė pasiūlymą perimti „Leicester City“ vairą.

Po P. Sousos išvykimo klubo treneriu tapo kita labai svarbi figūra Brendan Rodgers. Svarbu paminėti tai, kad R. Martinez sukurtas klubo identitetas per šią trenerių kaitą nei kiek nenukentėjo. Ispano darbą nuosekliai tęsė ir B. Rodgersas. Tai nereiškia, kad klube nebuvo jokios kaitos. Kiekvienas treneris turi savų idėjų, kurias siekia įgyvendinti, keičiasi ir klube žaidžiantys futbolininkai, tačiau principai, kuriais rėmėsi gulbės išliko tie patys.

Toks  tęstinumas nuo R. Martinezo iki P. Sousos, o vėliau B. Rodgerso nėra visiškai savaime suprantamas dalykas. Skaitytojai, kurie atidžiau domisi futbolu jau ilgesnį laiką turbūt galėtų prisiminti ne vieną atvejį kai komandų žaidimo stilius, priklausomai nuo trenerio norų, stipriai keičiasi. Tai ne visada būna blogai, tačiau ne visada ir padeda.

Vienas iš geriausių paskutinių metų nepavykusios kaitos pavyzdžių galėtų būti Andre Villas-Boas mėginimas treniruoti „Chelsea“. Nesėkmingas bandymas pakeisti susižaidusios veteranų komandos identitetą vargu ar buvo vienintelė priežastis kodėl portugalui nepavyko išsilaikyti savo poste, tačiau bent jau dalį atsakomybės tam suversti galima. Tuo labiau, kad A. Villas-Boas sėkmingai įrodė, jog jo taktikos gali veikti, vadovaudamas „Tottenham Hotspurs“.

2011 metais B. Rodgers auklėtiniams pavyko patekti į atkrintamąsias „Champsionship“ varžybas, kuriose buvo varžomasi dėl kelialapio į „Premier“ lygą. Pusfinalyje gulbės susitiko su „Nothingam Forest“ ekipa. Pirmasis mačas baigėsi lygiosiomis 0-0, tačiau atsakomajame „Swansea“ įrodė savo pranašumą rezultatu 3-1. Finale 4-2 buvo įveiktas „Cardiff City“. „Swansea“ tapo pirmuoju Velso klubu iškovojusiu teisę žaist „Premier“ lygoje.

Debiutas mėginant sustabdyti S. Aguero buvo sunkus

Į gulbių šansus išlikti tarp elito buvo žiūrima skeptiškai. Nelabai pozityviai turėjo nuteikti ir pirmasis sezonas mačas. Būsimieji čempionai „Manchester City“ pakrikštijo lygos naujokus laimėdami rezultatu 4-0. Tačiau po to komanda stabiliai pradėjo rinkti taškus ir sezoną baigė vienuoliktoje vietoje.  Beje, antroje sezono pusėje buvo atsikeršyta ir tuo metu vis dar atkakliai dėl titulo kovojusiems skriaudikams iš pirmojo mačo. Liberty stadione vykusios varžybos baigėsi minimalia „Swansea“ pergale rezultatu 1-0.

Po sezono komanda atsidūrė nežinioje, nes B. Rodgers, jau spėjęs susikurti sau neprastą reputaciją, išvyko į „Liverpool“. O gal tiksliau reikėtų sakyti, kad visiems atrodė jog komanda yra nežinioje, išskyrus komandos vadovybę. Juk situacija nebuvo tokia jau skirtinga palyginus su tais momentais kai ekipą paliko R. Martinez ar P. Sousa.

Lygos taurė daugumai "Swansea" žaidėjų tapo kol kas
didžiausiu pasiekimu jų karjerose

Naujuoju treneriu tapo Michael Laudrup. „Swansea“ žaidimas ne tik, kad nesuprastėjo, bet ir pagerėjo. Turbūt neverta net sakyti, kad stilistika išliko ta pati. Už pirmąjį sezoną gauti TV transliacijų pinigai leido komandą sustiprinti tokiais žaidėjais kaip puolėjas Michu ir saugas Jonathan de Guzman. Abu jie šiame sezone tapo kertiniais ekipos nariais ir labai svariai prisidėjo prieš iškovotos Lygos taurės. "Swansea" nebuvo pastumdėliai ir lygoje kur greitai įrodė, kad kovos dėl vietų ne lentelės apačioje, o pirmojoje jos pusėje. 

Po minėtos pergalės M. Laudrup sutiko pratęsti savo kontraktą dar vienam sezonui. Tai džiugios žinios klubo gerbėjams, tačiau spekuliacijų dėl galimo dano išvykimo jos nepabaigė. Visgi gulbe iš bjauriojo ančiuko pavirtusio klubo sėkmės priežasčių nevertėtų sieti tik su viena ar kita pavarde. „Swansea“ yra puikus pavyzdys, kad šių dienų futbolo komandoms yra kaip niekad svarbus metodiškas ir tvirtas vadovavimas bei nuoseklus strategijos laikymasis. Tokio tvaraus modelio kūrimas kontrastuoja su kartais net ir didesniais pinigais disponuojančiais, tačiau aiškaus plano kaip juos panaudoti neturinčiais klubais.

---

[1] Beje sirgaliai šį veiksmą suprato kaip išdavystę ir iki šiol jaučia nuoskaudą ispano atžvilgiu. Nors R. Martinezo norą išbandyti save aukštesniame lygyje galima suprasti, tačiau būdamas „Swansea“ treneriu jis nuolatos pabrėždavo lojalumo svarbą. Tiesa, jeigu žiūrėsime į karjeros kelią toks R. Martinezo sprendimas neabejotinai pasiteisino. Pirmieji žingsniai „Premier“ lygoje buvo skausmingi, tačiau ispanas sėkmingai tobulėjo ir šią vasarą ne be reikalo tapo David Moyes  įpėdiniu „Everton“ ekipoje.

Anglijos futbolo rinktinė: nauji veidai – senos problemos

Šiais laikais, kai žurnalistai seka kiekvieną futbolo žaidėjų ir trenerių pasisakymą bei žingsnį, retai kada išgirsi tokią tiradą kokią Anglijos U21 rinktinės treneris Stuart Pearce išrėžė žurnalistams po pralaimėjimo Izraeliui Europos čempionate. Šis pralaimėjimas buvo nykaus ir gėdingo anglų pasirodymo turnyre pabaiga. Pralaimėti visi trys mačai, įmuštas vos vienas įvartis, beje ir tas iš 11 metrų baudinio. S. Pearce pareiškė, kad nemato savo kaltės, o dėl tokio pasirodymo atsakomybę turėtų prisiimti visiškai nesistengę žaidėjai. Taip pat pasiskundė, kad turėjo apseiti be draugiškoms varžyboms į vyrų rinktinę pakviestų Alex Oxlade-Chamberlain, Danny Welbeck ir Phil Jones. Visgi ši nesėkmė yra tik vienas iš daugelio didesnių ar mažesnių nusivylimų, kuriuos jau senokai nuolatos patiria įvairaus lygio Anglijos nacionalinės futbolo rinktinės. Priežasčių čia reikėtų ieškoti šiek tiek giliau.

Stuart Pearce

U21 problemos

Pradėti reiktų nuo to, kad S. Pearce nusiskundimai nėra laužti iš piršto. Žaidėjai tikrai turi prisiimti dalinę atsakomybę už itin skaudžius pralaimėjimus. Visų trijų įvarčių, kurie buvo praleisti mače su Norvegiją buvo galima išvengti jeigu futbolininkai būtų parodę daugiau noro ir energijos. Plika akimi matėsi tai, kad dalis rinktinės narių žymiai mieliau atostogautų, o ne leistų laiką Izraelyje.

Pagrindinės rinktinės prioritetai irgi nepalengvino S. Pearce darbo. A. Oxlade-Chamberlain ir D. Welbeck buvimas būtų leidęs kitaip konstruoti puolimą, o P. Jones yra galva geresnis gynėjas negu bet kuris kitas rinktinės narys. Dar galima prisiminti traumuotus Raheem Sterling ar Jack Wilshere. Kokį didžiulį skirtumą gali padaryti vienas talentingesnis ir labiau patyręs žaidėjas parodė pirmosios varžybos su Italija, kuriose Marco Verrati savo tiksliais perdavimais nuolatos pjaustė anglų gynybą. Visgi S. Pearce ribotumas bei įsisenėjusios anglų futbolo problemos čia irgi suvaidino savo rolę.

Jau vien tai, kad S. Pearce žvilgsnis pirmiausia nukrypo į žaidėjų pastangas parodo tam tikrą mąstymo apie futbolą struktūrą Anglijoje [1]. Jeigu nori laimėti turi būti stipresnis ir greitesnis už varžovą. Savo puikios knygos „Inverting the Pyramid“ įžangoje šį požiūrį gražiai pailiustravo Jonathan Wilson papasakodamas istoriją apie anglų žurnalistą, kuris po rinktinės pergalės prieš Šveicariją 2004 metų Europos čempionate pareiškė, kad taktika nėra svarbus dalykas ir apie ją rašyti neverta. Futbolas pas anglus dažnai susiveda į norą laimėti, o ne mąstymą kaip reikia žaisti, kad laimėtum.

Toks požiūris yra rimta problema. Pirmose rungtynėse su italais anglai buvo greitesnė, stipresnė ir didesnė komanda. Tačiau ne geresnė. Vargu ar šiuo atveju galima kaltinti S. Pearce dėl pasirinktos strategijos. Žaidėjai, kuriuos jis turėjo savo dispozicijoje šioms varžyboms, negalėjo apžaisti italų, jie galėjo pastaruosius tik apibėgti. Ne tiek jau daug trūko, kad tai būtų pavykę.

Tačiau net ir pasirinkus stilių, kuris pirmiausia yra paremtas fiziniais sugebėjimais negalima užmiršti taktikos. Po Lorenzo Insigne įmušto įvarčio buvo galima pamatyti labai iškalbingą epizodą kai italų gynėjai ramiai perdavinėjo kamuolį savo aikštės pusėje, o anglai nesugebėjo jo atimti. Nesugebėjo atimti dėl to, kad spaudžiančiųjų buvo mažiau už kamuolį kontroliuojančius. Tokie momentai kai pasimatydavo prastas rinktinės taktinis pasiruošimas kartojosi viso mačo ir viso čempionato metu. Ir už tai kaltė turėtų kristi ant S. Pearce galvos.

Tiesa nereiktų visiškai užmiršti fakto, kad U21 rinktinė iki čempionato atrodė tikrai solidžiai. Atrankos etapas buvo praeitas be didesnių problemų, Norvegija, kuri lengvai susitvarkė su anglas čempionate, įveikta du kartus, o iki L. Insigne įvarčio vartai sausi buvo išlaikyti 889 minutes iš eilės. Visgi atrodo, kad dėl įtampos išgaravo tiek žaidėjų, tiek trenerio sugebėjimai. Mačas su Norvegija buvo baiginėjamas spardant ilgus kamuolius į priekį, o puolime žaidžiant centro gynėjui S. Caulkeriui. Labiau anglišką mėginimą spręsti problemas vargu ar sugalvosi. Tuo labiau, kad palyginus su pirmuoju maču prieš Italiją komandoje buvo Wilfried Zaha, Tom Ince, Danny Rose – žaidėjai, kurie pasižymi geresniais techniniais sugebėjimais ir turėjo ekipai suteikti šiek tiek kitokį veidą.

Panaši vyrų rinktinės padėtis

Ne visai rožėmis klotas yra ir vyrų rinktinės kelias. Nors anglai ir turėtų patekti į kitų metų Pasaulio čempionatą [2], tačiau visos atrankos varžybos su bent šiek tiek rimtesniais varžovais (Ukraina, Lenkija ir Juodklanija) baigėsi lygiosiomis. Rio Ferdinandas neseniai duodamas interviu gana taikliai pastebėjo, kad Anglija neturi savo unikalaus stiliaus ir DNR. Jo nuomone Italijos ar Ispanijos jaunimo rinktines galima atpažinti net nežiūrint į marškinėlius, nes šios komandos turi nusistovėjusią sistemą, kurios nuolatos laikosi. 1966 metais Anglija laimėjo Pasaulio čempionatą nieko nekopijuodama, o žaisdama savo žaidimą. Tačiau šio savo unikalumo neišlaikė.

R. Ferdinandas yra ne visiškai neteisus. Anglija būtent ir išlaikė tai ką turėjo 1966 metais. Žaidimą pagrįstą jėga ir funkcionalumu, o ne taktika ir technika. Jis puikiai veikė tada, tačiau kol brazilai, italai, ispanai, vokiečiai ir kitos šalys šlifavo savo žaidimą ir kreipė jį naujų keliu anglai liko užstrigę septintajame dešimtmetyje. Anglijos jaunimo rinktinę atpažinti galima gana nesunkiai, tiesiog reikia ieškoti komandos, kuri taktiškai yra apžaidžiama net gerokai silpnesnių komandų. Žaidėjams persikėlus į pagrindinę ekipą problemos lieka tos pačios. Net ir futbolininkai kurie yra suradę savo vietą ir rolę labai stipriuose klubuose rinktinėje dažnai atrodo pasimetę. Turbūt nėra geresnio pavyzdžio už eilę metų trukusius nesibaigiančius bandymus sutalpinti komandoje saugus Steven Gerrad ir Frank Lampard.

Ieškant pozityvesnės natos galima paminėti, kad šios problemos nėra visiškai nematomos. Anglijos futbolo asociacijos direktorius Dan Ashworth, kuris yra atsakingas už jaunų futbolininkų ugdymą duodamas interviu The Daily Telegraph sakė „Nenoriu būti nepagarbus dabartiniams mūsų žaidėjams, tačiau šiuo metu atsiliekame nuo kitų šalių ir turime pasirūpinti, kad šis tarpas sumažėtų. Mes privalome turėti techniškai geriau pasiruošusius žaidėjus, kurie geriau jaustųsi kontroliuodami kamuolį. Taip pat privalome pakeisti per daugelį metų įsirėžusius įpročius skatinti vaikus spirti kamuolį kuo toliau per visą aikštę ir žiūrėti kas bus“. Tai taiklus problemos identifikavimas, tačiau ar ją pavyks išspręsti kol kas neaišku.

Ne iki galo lieka atsakytas ir klausimas ar tinkamas žmogus stovi prie rinktinės vairo. Viena vertus Roy Hodgson nėra tradicinis anglas futbolo treneris kaip Alan Pardew, Sam Allardyce ar tas pat Stuart Pearce. Įvairiose pasaulio vietose klubus treniravęs R. Hodgson turi šiek tiek kitokį futbolo supratimą negu vien saloje užsisėdėję jo kolegos. Jo įvaizdį šiek tiek sugadino nesėkmingas periodas treniruojant „Liverpool“ klubą, tačiau tai buvo trumpa karjeros stotelė, o ir laiko bei finansų normaliai pertvarkyti minėtą ekipą duota nebuvo. Visgi R. Hodgson nėra elitinis treneris, dauguma įspūdingiausių jo pasirodymų buvo treniruojant vidutinio lygio komandas. Kai kurie sprendimai iki šiol vykusiose atrankos turnyro varžybose tai pat galėtų būti kvestionuojami. Suprantama, kad surinkti optimalią komandą tarp įtemptų klubų tvarkaraščių įsiterpiančiuose rinktinės mačuose yra sudėtinga, tačiau sąlygos yra panašios visiems.

Perspektyva

Danny Welbeck ir Tom Cleverley

Daug apie Anglijos futbolo ateitį veikiausiai pasakys tai kaip pasibaigs atranka į Pasaulio Čempionatą Brazilijoje bei pats čempionatas. Karta naujai išugdytų žaidėjų apie kuriuose kalba Dan Ashworth po truputį po truputį eina į areną. Nors jų dar nėra labai daug, tačiau Jack Wilshere, Alex Oxlade-Chamberlain, Danny Welbeck ar Tom Cleverley užaugo jau šiek tiek kitokioje futbolo kultūroje, bet to buvo treniruojami tokių trenerių kaip Arsen Wenger ir Alex Ferguson. Pastarieji iš savo klubų senas angliškas tradicijas išnaikino jau senokai.

Neverta tikėtis, kad 2014 metais (aišku, jeigu iškovos teisę ten žaisti) anglai Pasaulio čempionate pasieks kažką labai įspūdingo. Fanų ir žurnalistų spaudimas veikiausiai bus milžiniškas ir neatleis net menkiausių klaidų, tačiau žiūrint į perspektyvą užtektų ir būtų įdomu pamatyti kiek kitokią Anglijos rinktinę. Turinčią savitą veidą ir galinčią su konkurentais varžytis ne vien jėga ir greičiu, bet ir taktiniais bei techniniais sugebėjimais.

---

[1] Pravardė „Psycho“ irgi buvo gauta ne už tinginiavimą varžybų metu. S. Pearce kaip treneris ne tiek jau daug skiriasi nuo S. Pearce kaip žaidėjo.

[2] Šiuo metu užimama antra vieta grupėje ir gresia atkrintamosios varžybos, tačiau trys iš keturių likusių mačų bus žaidžiami namų stadione. 

Kas, kaip ir kodėl

Pagrindinės priežastys paskatinusios atsirasti šį blog’ą yra tai, kad man retkarčiais kyla noras ką nors parašyti apie futbolą ir tai, kad Lietuvoje beveik neturime normalios rašymo apie futbolą kultūros. Galima rasti vieną kitą išimtį, tačiau tai ir yra tik išimtys. Aišku interneto amžiuje beveik visą informaciją galima rasti angliškai, tekstų įvairiais kampais ir pjūviais analizuojančių varžybas, futbolo ekonomiką ar palaikymo kultūrą yra daugiau negu gali perskaityti. Tačiau karts nuo karto Lietuvos žiniasklaidoje pamačius eilinį iš nežinojimo kilusį nusišnekėjimą pasidaro šiek tiek nemalonu. Tad čia bus bandymas pamėginti parašyti kažką įdomesnio ir profesionalesnio.

Pats esu „Arsenal“ fanas, tiek kiek šios komandos fanu galima būti gyvenant Lietuvoje. Nenuostabu, kad lyga, kuria domiuosi daugiausiai yra „Premier“, tekstai apie ją čia veikiausiai ir dominuos. Pagal išsilavinimą esu istorikas, tad manau vienas kitas rašinys palies ne tik šiuos laikus, bet ir futbolo praeitį. Dar gal verta pasakyt, kad esu šioks toks futbolo romantikas. Vertinu avantiūrizmą ir polėkį labiau nei pragmatizmą ir gryną rezultato siekimą. Nežinau ar taip nutiko dėl to, kad palaikau „Arsenal“ ar atvirkščiai aistra šiam klubui išsivystė dėl tokio požiūrio į futbolą. Įtariu, kad  visa tai kartais prasiverš ir mano rašiniuose, bet tikiuosi jų nesugadins J