2013 m. liepos 9 d., antradienis

„Arsenal“ dilema

Ateinantis sezonas, bent jau teoriškai, turėtų tapti naujos „Arsenal“ epochos pradžia. Klubas jau yra baigęs statyti Emirates stadioną ir išmokėjęs visus pagrindinius su juo susijusius tr
umpalaikius finansinius įsipareigojimus, kurie kelerius metus po išsikraustymo iš Highbury vis dar ribojo galimybes investuoti į žaidėjus. Taip pat, bent jau kol kas, atrodo, jog ekipa nepraras nei vieno tikrai svarbaus savo nario. Klubo lyderiai nepareiškė noro išvykti ir itin stipriai nedomina galingesnių ekipų.
Šiame kontekste iškyla vienas labai svarbus klausimas, kurį reikia išspręsti klubo vadovybei. Trenerio Arsène Wenger kontraktas baigiasi kito sezono pabaigoje. Jeigu neatsitiks kas nors labai netikėto prancūzas stovės už komandos vairo ir kitais metais, tačiau klubo vadovai turi priimti sprendimą ar prieš sezoną pasiūlyti klubo legendai naują kontraktą ar žiūrėti kaip jam seksis ir sprendimą atidėti.
Ligšioliniai Wenger pasiekimai
       Arsène Wenger karjerą „Arsenal“ klube galima labai aiškiai suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji apima laikotarpį nuo atėjimo 1996 metais iki 2004/2005 metų sezono pabaigos, o antroji nuo 2005/2006 metų iki dabar. Pirmasis etapas buvo pažymėtas pergalėmis ir savo kaip vieno iš geriausių trenerių pasaulyje statuso įtvirtinimu. Tris kartus laimėta „Premier“ lyga, keturis kartus į viršų iškelta FA taurė. 2003/2004 metų sezone „Premier“ lygoje nepralaimėtas nei vienas mačas. Papildomo žavesio pridėjo tai, kad fanams bei neutraliems sirgaliams imponavo A. Wenger propaguojamas atakuojantis futbolas ir savita prancūzo charizma.
Savaime aišku norint galima rasti vietos ir kritikai. 2002/2003 metais iš rankų paleistas „Premier“ lygos titulas, 2004 metais Čempionų lygos ketvirtfinalis su „Chelsea“ kur tuo metu labai stipriai atrodę „Arsenal“ paleido vieną iš geriausių savo galimybių iškovoti prestižiškiausią senojo žemyno trofėjų. Tačiau apibendrinant šiuos 10 sezonų neabejotinai galima pavadinti sėkmingais tiek klubui, tiek treneriui.
Ateinančiame sezone A. Wenger klubui tikrai vadovaus, tačiau
tolimesni jo karjeros keliais neaiškūs
       Simboline antrojo etapo pradžia galėtume laikyti komandos kapitono Patrick Vieira pardavimą 2005 metų vasarą. Norint pabaigti naujai statomą stadioną reikėjo papildomų lėšų, o šios pirmiausia atėjo iš komandos žvaigždžių pardavimo. P. Vieira išvykimas buvo tik pradžia. Panašios istorijos kartojosi metai iš metų. Ekipą paliko Thierry Henry, Emmanuel Adebayor, Kolo Toure, Cesc Fabregas, Samir Nasri, galiausiai Robin van Persie. Negana to paseno žaidėjai, kurie vedė komandą į pergales anksčiau – Robert Pires, Fredrik Ljunberg, Dennis Bergkamp, Sol Campbell.
Gera A. Wenger akis naujiems talentams ir puikūs sugebėjimai transferų rinkoje leido nemažą dalį šių praradimų kompensuoti. „Arsenal“ ekipoje atsiskleidė ne vienas talentas, tačiau rimčiau kovoti dėl titulų tokioje situacijoje buvo labai sudėtinga. Galima paminėti kelis atvejus kai palankiau susiklosčius aplinkybėms kažką laimėti buvo įmanoma. Tai pirmiausia žygis Čempionų lygoje 2005/2006 metais, kuomet buvo pralaimėta savo dominavimą dar tik pradedančiai „Barcelona“ ekipai, Lygos taurės finalai 2007 ir 2011 metais, kova dėl „Premier“ lygos titulo 2007/2008 metų sezone. Tačiau kartais dėl sėkmės trūkumo, kartais dėl varžovų pajėgumo, o kartais dėl žaidėjų ir trenerio klaidų suteikti fanams progą džiaugtis taip ir nepavyko.
„Arsenal“ išsaugojo savo kaip vieno iš stipriausių Anglijos lygos klubų statusą, tačiau fanams vienintelis atskaitos taškas yra titulai. Vis dažniau pasigirsta balsai teigiantys, kad A. Wenger jau nebėra tinkamas žmogus vesti „Arsenal“ į priekį tad kyla klausimą ką klubui šiuo metu reikštų naujas treneris arba senojo pasilikimas?
Du scenarijai
Birželį britų spaudoje buvo pasirodę gandų, kad „Arsenal“ valdyba yra pradėjusi derybas su Arsène Wenger dėl naujo kontrakto. Tarp sirgalių šios žinios buvo sutiktos gana dviprasmiškai. Viena vertus prancūzo statusas vis dar yra labai tvirtas, su juo siejasi vienas iš pačių sėkmingiausių etapų klubo istorijoje, tačiau kartu titulų badas verčia abejoti ar A. Wenger vis dar yra tinkamas treneris ir kelti klausimą – galbūt naujas žmogus galėtų padėti šią situaciją pakeisti. Panašios spekuliacijos turbūt tęsis tol kol bus priimtas vienoks ar kitoks sprendimas.
A. Wenger pasilikimas ekipoje neabejotinai turėtų savų pliusų. Jis yra užsitarnavęs didelę daugumos komandos žaidėjų pagarbą ir labai greitai sugeba prie savęs pririšti naujus komandos narius. Būtent A. Wenger ko gero yra pagrindinė priežastis kodėl ekipa taip ilgai savo gretose sugebėjo išlaikyti Cecs Fabregas nors „Barcelona“ mėgino jį prisivilioti į savo gretas ne vieną vasarą iš eilės.
A. Wenger taip pat dažnai būna svarbus faktorius siekiant pritraukti talentingiausius jaunus futbolininkus. Eidami į „Arsenal“ jie žino, kad jeigu tik sugebės įrodyti, jog yra verti žaisti paprastai gaus šansą įbėgti į aikštelę. Prancūzas paprastai pasitiki žaidėjais nepaisant to kiek jiems yra metų. Tiesa yra ir kita medalio pusė. Profesoriaus, kaip jį praminė yra paminę fanai, autoritetas iki galo nesustabdė nuo išėjimo tokių žvaigždžių kaip Robin van Persie, Samir Nasri ar to pačio C. Fabregas. O iškovoti titulai tokiam procesui kelią užkirsti galėtų.
Nepratęsus kontrakto „Arsenal“ į naują sezoną žengtų apspisti spekuliacijų dėl A. Wenger ateities. Tokia situacija nėra pražūtinga, visus metus panašiomis nežinojimo nuotaikomis gyveno „Everton“ ekipa. Nebuvo tiksliai žinoma ar David Moyes paliks klubą ar pratęs kontraktą. Spauda prie šio siužeto nuolatos grįždavo ir pažerdavo įvairiausių spėjimų bei interpretacijų. Irisams tokia situacija ypatingai didelių pasekmių lyg ir neturėjo, tačiau ir taip didelį spaudimą patiriantiems futbolininkams papildomi trikdžiai nėra labai geras dalykas.
Patyręs verslininkas Stan Kroenke spręsdamas trenerio likimą veikiausiai nesivadovaus sentimentais
Svarbiausias sprendimas veikiausiai jau buvo priimtas kiek anksčiau, kai buvo nuspręsta, kad A. Wenger vadovaus ekipai 2013/2014 metų sezone. Nežinant valdybos užkulisių labai sunku spėlioti kaip ilgai užtruko pasitarimas sprendžiant šį klausimą, tačiau sveikas protas leidžia spėti, kad toks pasitarimas tikrai buvo. Tuo labiau, kad ir savininkas Stan Kroenke perėmė komandos valdymą tik ganėtinai neseniai ir veikiausiai neturi labai daug sentimentų A. Wenger atžvilgiu.
Kontrakto pratęsimą turbūt galėtume apibūdinti kaip saugų kelią. Nepaisant visų kritikos strėlių, kurias galima paleist į A. Wenger už pastaruosius keletą metų jis išlieka neįtikėtinai stabiliai savo darbą dirbančiu treneriu, kuris kiekvienais metais atvairuoja ekipą į Čempionų lygą. Visai tikėtina, kad su didesniais finansiniais resursais, kuriuos dabar turi prancūzas ir šiek tiek sėkmės jam artimiausiu metu pavyks ką nors laimėti. Naujo trenerio paieškos būtų rizika, kuri leistų tikėtis pagerėjusių rezultatų, tačiau kartu ir neapsaugotų nuo jų smukimo, klubo identiteto kaitos ir žvaigždžių noro keltis kitur.


2013 m. liepos 1 d., pirmadienis

Blogiausias darbas futbolo pasaulyje

Čia bus šiek tiek pabirų minčių apie teisėjavimą. Koks jis yra ir koks turėtų ar galėtų būti. Labai nemažai jų yra išsakyta www.eurofootball.lt forume (dėkui ten diskutuojantiems kolegoms), bet norisi pabandyti visa tai sudėti į vieną bendrą vietą. Daugiausia čia remiamasi pavyzdžiais iš „Premier“ lygos, tačiau kai kurios bendresnės tendencijos tinka ir apibūdinti teisėjavimui apskritai.

Turbūt nesuklysiu ir nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad futbolo fanai nemėgsta teisėjų. Mes atsimename epizodus kai jų sprendimai atsisuka prieš mūsų komandas, o parankias klaidas patogiai pamirštame. Kam nors jas priminus visada galime ištraukti iš atminties galybę pavyzdžių kaip mylimas klubas buvo nuskriaustas žmogaus su švilpuku. Nors futbolo fanai taip pat yra negailestingai kritiškai žaidėjams ir treneriams, tačiau po pergalių jiems bent jau atseikėjame priklausomą pagarbos kiekį. Tuo tarpu teisėjai visada lieka blogiukais.
Ar daug lemia teisėjų klaidos?
Su televizija ir internetu atėjusios galimybės peržiūrėti ir analizuoti įvairius futbolo mačų epizodus leidžia iki smulkmenų išnarstyti teisėjų darbą. Pastaraisiais metais išpopuliarėjo alternatyvios futbolo turnyrų lentelės, kuriose pateikiami rezultatai „ištaisius“ teisėjų padarytas klaidas. Štai pavyzdys iš 2010/2011 metų „Premier“ lygos sezono[1].
Jis gana gerai parodo, kad pasikeitimai, kuriuos sukuria teisėjai nėra labai dideli. Tačiau skirtumams tarp komandų dažnai esant mažiems jie vis tiek gali turėti didelę reikšmę. Iš lentelės matome, kad labiausiai nuskriaustais gali jaustis „Blackpool“ futbolininkai, kurie teoriškai turėjo neiškristi į žemesnį divizioną. Taip pat „Arsenal“, kuriems be reikalo reikėjo žaisti atrankos į Čempionų lygą varžybas[2]. Tiesa viskas nėra taip paprasta. Viena klaida nėra lygi kitai. Akivaizdu, kad, jeigu teisėjas mačo metu nebūtų suklydęs likęs varžybų laikas būtų susiklostęs kitaip. O ir galutinis rezultatas nebūtinai būtų pakitęs. Svarbu ir tai kokiame tiksliai mače buvo padaryta klaida. Dėl iškritimo ar dėl čempionų titulo kovojančių ekipų tarpusavio mačai yra svarbesni. Taip pat vienerios laiku išloštos varžybos gali suteikti ekipai moralinį postūmį po kurio sektų ir daugiau pergalių.
Visgi jeigu klaidas gali daryti ir daro žaidėjai tai jas galima atleisti ir teisėjams. Vargu ar verta į jas žiūrėti kitaip negu, pavyzdžiui, į futbolininkų traumas, kurios irgi gali lemti vienokią ar kitokią sezono pabaigą. Tačiau teisėjavimas yra susijęs ne vien su rezultatais, o ir futbolo stiliumi bei raida.
Teisėjavimas ir futbolo stilius
Neįskaityti arba įskaityti įvarčiai bei kiti epizodai, kurie labai tiesiogiai paveikia varžybų baigtį yra tik viena teisėjų darbo pusė. Kiekvienas mačas turi ir „minkštąjį“ teisėjavimo lygmenį, kuris pasimato atskiruose sprendimuose ir bendroje varžybų atmosferoje. Čia labai dažnai yra patenkama į vadinamąją „pilkąją zoną“ kur tai kas yra teisinga, o kas ne, nėra visiškai aišku.
Kalbant apie dabartinį futbolą fanai, o kartais ir treneriai bei žaidėjai, neretai ištraukia argumentą „o senais laikais viskas buvo kitaip“ turėdami omenyje tai, kad 7 ar 8 dešimtmetyje buvo galima žaisti kietai ir vyriškai, už tackle‘us buvo baudžiama nuosaikiai, o žaidimas dėl to buvo įdomesnis.
Problema su šiuo argumentu yra ta, kad nuo tada pasikeitė ne tik teisėjavimas, pasikeitė ir pats futbolas. Drįsčiau teigti, kad teisėjavimo kaita pirmiausia buvo inspiruota būtent pasikeitimų futbole. 1976 metais eilinis Anglijos aukščiausio diviziono futbolininkas per mačą nubėgdavo vidutiniškai 8 – 11 kilometrų. 25 % jų buvo nueinami, 11 % nubėgami sprintu. Šiuo metu per mačą nubėgama vidutiniškai 11 – 14 kilometrų, o atkarpų, kurių metu sprintuojama kiekis padvigubėjo. Futbolininkai yra greitesni ir stipresni. Tai lemia, kad ir tackle‘ai pasidarė gerokai pavojingesnis reiškinys, nes susidūrimai vyksta su gerokai didesne jėga.
Nepamiršti reiktų ir kitų faktorių. Aikštės, palyginus su ankstesniais laikais, yra fantastiškos kokybės. Stipriausiose lygose dabar jau beveik nepamatysime telkšančio purvo, kuriame ir bėgti sunkiau ir tackle‘inti ne taip pavojinga. Centimetrų tikslumu nušlifuota lygi žolė leidžia futbolininkams slysti ja gerokai didesniu greičiu. Pasikeitė ir techniniai žaidėjų sugebėjimai. Tiksliai išmušti kamuolį iš dažnai idealiai jį valdančių techniškų futbolininkų yra gerokai sudėtingiau nei iš tokių gerų sugebėjimų neturėjusių 7 ar 8 dešimtmetyje žaidusių britų. Ne paskutinį žodį čia tarė ir užsieniečių invazija į „Premier“ lygą.
Taigi akivaizdu, kad teisėjavimas keičiasi ir turi keistis priklausomai nuo to kaip keičiasi futbolas. Kitas pavyzdys į kurį čia detaliau nesileisiu galėtų būti nuošalės taisyklės raida. Tačiau čia iškyla kita problema – kaip besikeičiant futbolui visiškai nenutraukti jo saitų su praeitimi. Juk gerai atliktas tackle‘as vis dar žavi daugumą futbolo gerbėjų.
Futbolo taisyklės prieš sveiką protą
Tackle‘ų vertinimas ir apskritai teisėjavimas dažnai susiduria su viena bendresne problema – taisyklių ir sveiko proto tarpusavio susikirtimu. Psichologas Barry Schwartz yra nagrinėjęs panašią situaciją kalbėdamas apie visą teisinę sistemą. Jo teigimu taisyklės turėtų būti tai kas džiazo muzikantui yra natos. Jas privaloma žinoti, tačiau norint rasti teisingą kombinaciją ir idealią kompoziciją galima ir netgi privaloma nuo jų nukrypti[3].
Šią problemą geriausia yra pailiustruoti keletu pavyzdžių. 2010 metų rugsėjo 11 dieną „Arsenal“ rezultatu 4–1 nugalėjo „Bolton Wanderers“ klubą. Mačo eigą gana stipriai pakeitė tai, kad 64 minutę raudoną kortelę gavo „Bolton“ gynėjas Gary Cahill. Nors namuose žaidę kanonieriai tuo metu jau pirmavo 2–1, tačiau realu, kad pilnos sudėties „Bolton“ ekipa dar būtų galėjusi pasispardyti.
Raudona kortelė buvo parodyta po to kai G. Cahill iš nugaros pargriovė Marouane Chamakh. Ši pražanga buvo gana grubi. G. Cahill neturėjo jokių šansų pasiekti kamuolio. Vargu ar veiksmas buvo atliktas sąmoningai siekiant sužaloti „Arsenal“ žaidėją, tačiau žiūrint pakartojimą atrodo, kad tai vienintelis dalykas, kurį šiuo tackle‘u buvo galima įgyvendinti. Aiškiai sekant taisykles šią raudoną kortelę galima pateisinti. Ir visgi daugumai futbolo sirgalių galvoje veikiausiai kirba mintis, kad pati pražanga neatrodo verta tokios nuobaudos. Ji buvo atlikta futbolininkams bėgant lėtai ir nors toks grubumas neabejotinai vertas teisėjo dėmesio, praktinė išmintis sako, kad geltona kortelė mačo eigai būtų buvę geresnis sprendimas.
Kitas neblogas pavyzdys yra iš varžybų vykusių 2012 metų sausio 8 dieną, kuomet „Manchester United“ nugalėjo „Manchester City“ FA taurėje rezultatu 3–2. Jau pačioje derbio pradžioje Vincent Kompany buvo už grubią pražangą išvarytas iš aikštės, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog  kamuolį iš varžovo jis atėmė švariai. Šį V. Kompany tackle‘ą turėtų teigiamai įvertinti kiekvienas žmogus, kuris mėgsta futbolą. Idealiai apskaičiuotas ir idealiai atliktas veiksmas, kuris kaip pavyzdys galėtų būti rodomas futbolo mokyklose. Tiesa yra viena sąlyga. Pagal taisykles jis yra nelegalus.
Sunku kaltinti Chris Foy dėl priimto sprendimo. Abiem kojom šokti į kamuolį kaip tai padarė V. Kompany futbolo taisyklės draudžia. Tačiau būtent tokiose situacijose turėtų įsijungti tam tikras sveikas protas, kuris leistų tokią situaciją įvertinti adekvačiau. Tai kartu leistų ir diferencijuoti žaidėjus. Nors teoriškai taisyklės turi vienodai traktuoti visus futbolininkus, tačiau jų įgūdžiai skiriasi. Tai ką V. Kompany gali atlikti tiksliai apskaičiavęs ir nesukeldamas pavojaus varžovo sveikatai nebūtinai gali atlikti futbolininkas su prastesniais įgūdžiais. Todėl atrodo natūralu, kad belgas savo veiksmuose turėtų turėti šiek tiek daugiau laisvės. Įtvirtinti tokią skirtį taisyklėse yra labai sudėtinga arba net neįmanoma, tačiau realiai sprendimus priimantis žmogus tai padaryti gali.
Panašius principus galima pritaikyti kalbant ne vien apie tackle‘us, bet ir apie kai kuriuos kitus teisėjavimo epizodus. Vienas labai daug diskusijų sukėlęs momentas įvyko 2008 metų Europos čempionato C grupės rungtynėse tarp olandų ir italų. Ruud van Nistelrooy nukreipė kamuolį į vartus po Wesley Sneijder smūgio stovėdamas pozicijoje, kur atrodytų turėtų būti fiksuojama nuošalė. Tačiau teisėjas įskaitė įvartį motyvuodamas tuo, kad Christian Panucci, kuris tuo metu gulėjo susižeidęs už aikštės ribų, dalyvavo žaidime ir taip leido R. van Nistelrooy išvengti nuošalės.
Priimtas sprendimas veikiausiai buvo netikslus, C. Panucci turbūt nesimuliavo traumos, o tikrai negalėjo dalyvauti žaidime ir turėjo būti neskaičiuojamas. Tačiau pati situacija yra būtent tokia kai reikia sprendimą priimti vadovaujantis savo nuovoka, o ne aklu taisyklių sekimu. Akivaizdu, kad panašūs epizodai futbole yra retenybė, tačiau įmanoma įsivaizduoti situaciją, kad traumos suvaidinimas tokiu momentu galėtų pagelbėti komandai. Tokiu atveju teisėjui reiktų įvertinti situaciją ir priimti sprendimą apsvarstant visas aplinkybes, o ne vien tai kas parašyta taisyklėse.
Čia išdėstytos mintys turi ir tai ką galėtume pavadinti tamsiąja jų puse. Futbolo mačai vyksta didžiuliu tempu kai priimti kiekvieną sprendimą reikia labai greitai, teisėjai ne tik neturi galimybių peržiūrėti vaizdo įrašų, bet ir detaliau galvoje permąstyti savo sprendimų. Reikia veikti greitai ir neparodant abejonės, kuri paskatintų futbolininkus ginčytis. Noras, kad teisėjaujant būtų daugiau remiamasi savo nuovoka viena vertus galėtų patobulinti futbolą, tačiau potencialiai dažniau privestų ir prie sudėtingų situacijų kai teisėjas nesusitvarko su savo pareigomis.




[2] Šis pasikeitimas atrodys svarbesnis, jeigu prisiminsime konkrečią situaciją. Kitą sezoną „Arsenal“ pradėjo nukraujavę, nesusižaidę ir rodydami tragišką futbolą. Atrankos etape „Udinese“ ekipa buvo įveikta labai sunkiai.
[3] Detaliau išdėstytas B. Schwartz idėjas galima rasti čia http://www.ted.com/talks/barry_schwartz_using_our_practical_wisdom.html