2013 m. lapkričio 21 d., ketvirtadienis

Kova dėl "Premier" lygos: pirmieji įspūdžiai

Prognozės sporte, o tam tarpe ir futbole, yra labai smagus dalykas. Ypač prieš naujo sezono pradžią kai tiksliai nieko žinoti neįmanoma ir bene kiekviena, net ir pati netikėčiausia, teorija atrodo įdomi ir verta dėmesio. Sezono eigoje nežinomųjų pradeda mažėti, vaizdas darosi ryškesnis, o galimų prognozių aibė ima sparčiai trauktis. Visgi kartais keletas netikėtų rezultatų gali vėl viską sujaukti ir sumaišyti.
Būtent taip nutiko pastarajame, vienuoliktame „Premier“ lygos ture. Kai jau atrodė, kad kovos dėl pirmos vietos kontūrai šiek tiek nusistovi viskas staiga vėl apsiblausė migla. Atėjus momentui kai nemaža dalis futbolo ekspertų patikėjo, kad „Arsenal“ yra pagrindiniai favoritai, o „Manchester United“ šiemet mažai ko verti, pastarieji patiesė lygos lyderius ir priminė, kad čempionų nurašyti nevalia. Tuo tarpu „Chelsea“ ir „Manchester City“ toliau stebina nestabilumu, o „Liverpool“ atsitiesė po prieš savaitę patirto pralaimėjimo kanonieriams. Viso to rezultatas mažiausias taškų skirtumas tarp pirmų aštuonių komandų nuo 2001 – 2002 metų sezono.
Ir visgi pirmuosius įspūdžius apie favoritus susidaryti jau buvo galima. Čia ir bus pamėginta juos apžvelgti. Į apžvalgą sąmoningai nebuvo įtrauktos „Everton“ ir „Southampton“ ekipos. Nors abu klubai rodo gerą formą, tačiau išlaikyti ją visą sezoną vargu ar pavyks. Teisus veikiausiai būtų ir skeptikas pareiškęs, kad „Tottenham“ ar „Liverpool“ taip pat neturi šansų išsilaikyti kovoje dėl titulo, nesvarbu kokią poziciją lentelėje užima dabar. Tačiau šio teksto autorius mano, kad nedideli taškų skirtumai suteikia jam laisvę pafantazuoti ir įsivaizduoti, kad dėl „Premier“ lygos kovoja bent šešios komandos. Pamėginsime pateikti po keletą argumentų, kodėl kiekviena ekipa gali arba negali sezoną baigti pirmoje vietoje. Pradėsime nuo šiuo metu žemiausią vietą užimančio klubo ir kilsime aukštyn. Taigi.
„Manchester City“
Kartais niekas būna neaišku. Bet nuo to tik linksmiau.
Už. Naujasis ekipos treneris Manuel Pellegrini nusprendė iš pagrindų pakeisti komandos žaidimo stilių. Iki tol klubui vadovavęs Roberto Mancini mėgo apskaičiuotą ir atsargų futbolą, kuriame nebuvo vietos bravūrai. Tuo tarpu M. Pellegrini komandą mėgina priversti žaisti pozityviau ir mažiau taikytis prie varžovų. Tokios transformacijos paprastai šiek tiek užtrunka ir dėl to tikėtina, kad su laiku „Manchester City“ žaidimo kreivė kils į viršų. Tuo labiau, kad talento sudėtyje tikrai netrūksta. Nedideli atstumai tarp lyderių šiuo atveju ekipai yra parankūs, nes net ir stringant pirmoje sezono pusėje viską galima kompensuoti vėliau. Nors iš visų pretendentų Mančesterio ekipa kol kas yra žemiausiai, tačiau šešių taškų atstumas nuo „Arsenal“ nėra tas, kurio nebūtų įmanoma sudoroti.
Prieš. Paprastai tariant, jeigu nori laimėti „Premier“ lygą reikia turėti kiaušus. Pageidautina, kad jie būtų gerai apkaustyti. Šios savybės turėjimą arba neturėjimą ganėtinai gerai parodo tai kaip ekipa žaidžia mačus išvykose. Tuomet kai atsiduriama priešiškai nusiteikusių sirgalių akivaizdoje, o namų komandos žaidėjai įkvėpti savų sienų pradeda bėgti truputį greičiau ir kamuolį spardyti taikliau. Būtent valia tampa itin svarbiu faktoriumi. Na, o „Manchester City“ už Etihad stadiono ribų kol kas atrodo tragiškai. Iš aštuoniolikos galimų taškų išvykoje surinkti tik keturi. Paskutinio turo pralaimėjimas lentelės apačioje besikapstantiems „Sunderland“ galutinai išryškino šią problemą. Kitas argumentas verčiantis abejoti „Manchester City“ šansais – vartininko problema. Joe Hart šiemet daro klaidą po klaidos, o būtent elitinis vartininkas dažnai būna ta plonytė raudona linija skirianti pralaimėjimą nuo pergalės.
„Tottenham Hotspur“
Už. Gareth Bale pardavimas Londono klubui buvo rimtas nuostolis, bet klubo vadovybę reiktų pagirti už tai, kad jie nebandė apsimesti, jog valą galima tiesiog pakeisti nauju žaidėju, o ėjo sunkesniu, tačiau kartu ir potencialesniu keliu – iš pagrindų pakeisti komandos sudėtį ir žaidimą. To rezultatas – palyginus su pernai metais, kai „Spurs“ dažnai buvo vieno žmogaus komanda, gerokai labiau subalansuota sudėtis. Ekipa turi bent po kelis lygiaverčius žaidėjus kiekvienoje pozicijose. Tai padeda lengviau išgyventi traumų epidemijas, o treneriui suteikia daugiau taktinių galimybių. Puolimas kol kas stringa, bet komandoje esant daug naujokų tai turbūt natūralu, o itin gera gynyba kompensuoja įvarčių trūkumą ir leidžia rinkti taškus.
Prieš. Ir visgi argumentai prieš šiuo atveju turbūt yra gerokai svaresni negu argumentai už. Nors ir subalansuota, tačiau pagal talentą pentinai turbūt yra silpniausia komanda iš visų, kurias čia aprašome. Dauguma iki šiol pasiektų pergalių buvo išvargtos, o per 11 turų įmušti vos 9 įvarčiai. Šis statistika turėtų pagerėti, tačiau realu, kad kol kas taškus leidžianti rinkti gynyba irgi „normalizuosis“. Komandoje nėra superžvaigždžių, kurios galėtų tempti ją į priekį[1], o Andre Villas-Boas neatrodo kaip aukščiausio kalibro treneris, veikiau  jau priklausantis antrajam, solidžių, tačiau ne elitinių strategų krepšeliui.
„Manchester United“
Už. Turint galvoje nykią sezono pradžią rasti argumentų kodėl „Manchester United“ šiemet gali laimėti titulą yra sudėtinga. Tiksliau to padaryti veikiausiai iš viso nebūtų įmanoma, jeigu ne paskutinė pergalė prieš „Arsenal“. Pralaimėjimas būtų sukūręs net vienuolikos taškų atstumą, kurį panaikinti būtų labai sudėtinga. Tačiau raudonieji velniai parodė charakterį ir laimėjo. Faktas, kad ekipa gina čempionų titulą lyg ir nieko nelemia, bet kartu reputacija neleidžia jos taip paprastai nurašyti. Lemiami dabar bus ateinantys turai, jeigu raudonieji velniai įgaus gerą formą ir pradės stabiliai rinkti taškus, kaip tai darė ankstesniuose sezonuose, visi šansai pakovoti dėl titulo dar tikrai nepalaidoti. Čempionate kur skirtumai tarp komandų maži daug lems charakteris, o bent jau iki šio sezono „Manchester United“ jo trūkumu nesiskųsdavo.
Prieš. Antrą dalį galima pradėti ten kur buvo baigta pirmoji – kiek „Manchester United“ savitumo ir savybių leidusių būti tokia sėkminga ekipa buvo Sero Alex Ferguson nuopelnas? Šis treneris ne be reikalo vadinamas legenda ir tilpti į škoto paliktus batus jo tautiečiui David Moyes kol kas sekasi labai sunkiai. Kritika liejasi laisvai, iš įvairiausių pusių ir dėl įvairiausių sprendimų. Tiek dėl pirkinių nebuvimo, tiek dėl taktikos, tiek dėl keitimų, tiek dėl startinės sudėties. Dažnu atveju ji būna pagrįsta – jeigu D. Moyses greitu metu nesugebės išspręsti šiuo metu „United“ kamuojančių problemų ir įkvėpti ekipo
s kitą kartą apie ją čia jau nebebus ko rašyti.
„Chelsea“
Už. Jose Mourinho į Stamford Bridge stadioną grįžo kaip išgelbėtojas ir herojus. Ir ne be reikalo, su šiuo žmogumi siejama šlovinga klubo istorijos dalis. Nors duobių vis dar pasitaiko, tačiau „Chelsea“ kartas nuo karto jau pradeda atrodyti kaip ta pati efektyvi ir sunkiai sustabdoma mašina, kokia ji buvo praeitame portugalo vadovavimo laikotarpyje. Komanda, kuri gali tiek atsitraukti, žaisti antru numeriu ir išstatyti geležinę gynybą, tiek prispausti varžovą prie sienos nuolatos atakuodama. Būtent nuolatinis balansavimas ir staigus perėjimas nuo vieno stiliaus prie kito, dažnai n
et to paties mačo metu, buvo vienas iš pagrindinių J. Mourinho „Chelsea“ bruožų. Komandoje talento tikrai netrūksta, tad jeigu J. Mourinho vėl pavyks viską suderinti ekipa neabejotinai bus pretendentė kovoje dėl titulo.
Prieš. Ir visgi kertinis žodis kalbant šia tema yra „jeigu“. Ankstesnis J. Mourinho „Chelsea“ buvo ganėtinai specifiškai sukonstruota komanda. Michael Essien, Frank Lampard, Didier Drogba ir kiti tuometinio „Chelsea“ lyderiai buvo žaidėjai idealiai sukurti žaisti funkcionalų futbolą. Jie nebuvo ypatingi kamuolio virtuozai, tačiau jiems to ir nereikėjo. Dabartinio „Chelsea“ sudėtis  yra kiek kitokia – Eden Hazard, Juan Mata ir Oscar yra žaidėjai, kurie geriausiai jaučiasi žaisdami su kamuoliu ir turėdami veikimo laisvę. Egzistuojanti praraja tarp ekipos narių sugebėjimų ir trenerio norų gali būti rimtas iššūkis. Pirmaisiais mėnesiais jis jau sukėlė problemų. Juan Mata prisitaikyti ir išsikovoti iki tol garantuotą vietą aikštėje pasirodė didelis iššūkis.
Jose Mourinho ir Juan Mata santykiai prasidėjo nesklandžiai, bet ispanas kol kas yra pasiryžęs
dirbti ir kovoti dėl vietos aikštėje.
„Liverpool“
Už. Panašiai kaip ir „Tottenham Hotspur“ atveju sukurpti įtikinančią istoriją kodėl „Liverpool“ gali laimėti lygą yra šiek tiek sudėtinga. Pagrindinis ekipos tikslas yra vieta ketvertuke ir teisė žaisti Čempionų lygoje. Visgi, jeigu čempionatas ir toliau klostytis pagal panašų scenarijų, lyderiai mėtys daug taškų ir atstumai tarp ekipų liks maži, tuomet talento skirtumai gali tapti ne tokie svarbūs, o kertiniai faktoriai bus komandų forma antroje sezono pusėje ir sugebėjimas pasiimti taškus tuose mačuose, kuriuose žaisti sekasi sunkiai. Čia didelis „Liverpool“ pranašumas būtų Luis Suarez[2] kartais galintis vienas ištempti komandą iš sudėtingų situacijų.
Prieš. Didžiausia Brendan Rodgers problema – kaip atrasti schemą, kurioje pavyktų sutalpinti vienuolika geriausių žaidėjų. „Liverpool“ yra itin priklausomi nuo savo puolėjų Luis Suarez ir Daniel Sturridge. Jie įmušė net 16 iš 21 komandos įvarčių. Tam, kad galėtų jiems leisti žaisti kartu „Liverpool“ treneris šiemet naudojo arba 5-3-2 arba 4-4-2 schemas. Tačiau abi jos turi svarbų minusą – yra nepalankios žaidžiant prieš itin populiarią 4-2-3-1. Tai labai aiškiai pasimatė kai „Liverpool“ buvo nugalėti „Arsenal“ ekipos. Be to, abejose sunku rasti gerą vietą kūrybingiausiam „Liverpool“ saugui Coutinho. Šis geriausiai jaučiasi atakuojančio saugo vietoje, tačiau 5-3-2 jam reikia prisiimti daugiau gynybinių funkcijų negu norėtųsi, o 4-4-2 būti nustumtam į kraštą.
„Arsenal“
Kol šis dueta kartu "Arsenal" jaučiasi stiprūs.
Už. Londono ekipa šiemet demonstruoja geriausią futbolą Anglijoje. Naujas pirkinys Mesut Ozil pateisina visas į jį dėtas viltis, Aaron Ramsey ir Olivier Giroud per vasarą pakėlė savo žaidimą į naują lygį, o Per Mertesacker ir Laurent Koscielny galutinai susižaidė kaip gynybos duetas. Tokios geros nuotaikos „Arsenal“ stovykloje nebuvo jau seniai. Viską kiek apkartino pralaimėjimas „Manchester United“, bet šias varžybas, sprendžiant apie ekipos pajėgumą, reiktų vertinti ne daugiau nei puikias keliomis dienomis anksčiau pasiektas pergales prieš „Liverpool“ ir Dortmundo „Borussia“. Svarbu pažymėti ir tai, kad kanonieriams jau teko įveikti ir vieną labai rimtą problemą – tai, kad vienu metu iš rikiuotės buvo iškritę net keturi krašto žaidėjai – Theo Walcott, Lukas Podolski, Alex Oxlade-Chamberlain ir Santi Cazorla. Daugumai klubų toks iššūkis reikštų rimtas problemas, bet „Arsenal“ pavyko išlaviruoti su minimaliais nuostoliais.
Prieš. Didžiausia „Arsenal“ problema yra tai, kad komanda yra itin priklausoma pagrindinio centro puolėjo O. Giroud ir pagrindinės centro gynėjų poros P. Mertesacker ir L. Koscielny[3]. Traumą gavus kuriam nors iš šių trijų futbolininkų sudėtyje atsivertų labai rimtos skylės. Kitas argumentas veikiau yra intuityvus, o ne racionalus. Daug kam, netgi patiem „Arsenal“ gerbėjam, vis dar sunku patikėti, kad komanda gali kovoti dėl titulo[4]. Šis skepsis kyla veikiau ne iš trūkumų matomų šių metų žaidime, o iš ankstesnių sezonų patirties. Nuo 2003 – 2004 metų sezono Londono ekipa nuolatos pasirodydavo esanti laipteliu žemiau nei konkurentai. Tokia ilga pertrauka sukūrė tam tikrą išankstinę nuomonę. Įvertinti kiek ankstesni metai yra svarbūs kalbant apie dabartį yra sunku. Viena vertus kiekvienas sezonas yra nauja istorija, kita vertus mentalitetas yra dalykas, kuris keičiasi labai lėtai.




[1] Nebent skaitote anglų spaudą ir tikite joje esančia apologetika skirta Andros Towsend.
[2] Su sąlyga, kad niekam neįkas ar neprisidarys kitokių dažnai jam pasitaikančių bėdų.
[4] Vienas kolega „Arsenal“ fanas po pergalės prieš „Napoli“ taikliai apibūdino šį jausmą. „Kažkaip man šį sezoną sunku žiūrėti rungtynes, kažkaip per gerai. Tikrai kažkas ne taip“.