Dopingas: ar futbolas turi savo Omerta?

Įsivaizduokime vieną paprastą gyvenimišką situaciją: kokiomis nors aplinkybėmis susitinka du žmonės iš kurių vienas yra užkietėjęs futbolo sirgalius, o kitas didelis plento dviračių sporto mėgėjas. Spėkite kokios temos, pradėjus kalbėti apie sportą, jiems niekaip nepavyks išvengti ir veikiausiai sutarti? Atsakymas yra – dopingo.

Dažnas eilinio dviračių sporto gerbėjo palydovas yra giliai įsišaknijęs cinizmas, jog šiais laikais joks sportas nėra švarus nuo nelegalių bandymų pagerinti rezultatus. To priežastis suprasti nesunku. Plento dviračių lenktynes dopingo skandalai krečia jau ne vieną dešimtmetį, o visai neseniai jie buvo vainikuoti Lance Armstrong sagos pabaiga. Šis amerikietis galiausiai prisipažino, jog kovodamas dėl „Tour de France“ nugalėtojo titulų nuolatos naudojo uždraustas priemones.

Dviračių sporto pasaulis netgi puikiai pritaikė sau iš Italijos mafijos pasiskolintą terminą Omerta, juo apibūdindamas dviratininkų ir komandų vadovų tarpusavio susitarimą laikyti juodąją sporto pusę paslaptyje. Daugelis žmonių mano, kad į šį klaną įėjo netgi ir aukščiausi dviračių sporto federacijos vadovai, tačiau tai nėra įrodyta.

Pereinant prie futbolo išties galima iškelti klausimą – jeigu dopingas toks paplitęs tarp dviratininkų tai ar nebūtų logiška, kad jis pasitelkiamas ir futbole kur, be kita ko, sukasi gerokai didesni pinigai. Pradėkim nuo kelių teorinių pasvarstymų. Nors dviračiai nėra vien tik ištvermės sportas, tačiau tai, skirtingai nei futbolas, pirmiausia ištvermės sportas. Futbolininkams fiziniai sugebėjimai yra svarbūs, tačiau futbolą įmanoma žaisti ir būnant vidutinišku atletu. Pavyzdžiui, Lionel Messi be savo fenomenalaus greičio ir jėgos tikrai nebūtų geriausias futbolininkas pasaulyje, bet vis tiek rastų sau vietą futbole dėka puikios technikos ir gero futbolo intelekto.

Daug gali lemti ir vidinė sporto kultūra. Tai, kad futbole vartoti dopingą ir likti nepagautam neabejotinai yra įmanoma dar nereiškia, kad tai vyksta. Tam, kad tokios praktikos taptų plačiai paplitusios jos kaip normalios turi būti priimamos visos futbolo bendruomenės. Tai reiškia, kad jeigu dauguma futbolo bendruomenės narių bus nusistatę prieš dopingą ši mintis atrodys atgrasi ir naujai ateinantiems sportininkams.

Tačiau abejoti verčia tai, kad futbolo praeitis nėra visiškai švari nuo dopingo ir pastaruoju metu užuominų apie tai pradeda daugėti. Vienas iš rimčiausių tyrimų šiuo klausimu buvo padarytas Vokietijoje. Miunsterio ir Berlyno Humboldt universitetų mokslininkai nustatė, jog 1954 metais Pasaulio Čempionatą laimėjusi rinktinė Vakarų Vokietijos futbolo rinktinė naudojo metamfetaminą pervitiną. Ši medžiaga Antrojo pasaulinio karo metais Trečiojo Reicho buvo naudojama kareivių budrumui palaikyti. Įtarimų kyla ir dėl 1966 metų Pasaulio Čempionato, kuriame vokiečiai žaidė finale. Tyrimą atlikusių mokslininkų teigimu šiose varžybose buvo galimai naudojamas nelegalus preparatas efedrinas.

Kalbėti apie tokius įvykius nuo kurių dabartinį futbolo pasaulį skiria šios toks laiko atstumas yra lengviau, tačiau įtarimus galima pagrįstai kelti ir dėl paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio bei XXI amžiaus pradžios[1]. Pirmasis rimtesnis su dopingu susijęs skandalas futbole prasidėjo 1998 metais kai tuometinis „Roma“ treneris Zdanek Zeman apkaltino „Juventus“ žaidėjus nelegalių priemonių naudojimu. Kaltinimais rimtai susidomėjo teisėsaugos institucijos ir byla pasiekė teismą. Riccardo Agricola, tuometinis „Juventus“ sporto direktorius, buvo pripažintas kaltu dėl nelegalių preparatų išdavimo klubo žaidėjams, tačiau vėliau apeliacinio teismo išteisintas.

Zdanek Zeman įspūdingi "Juventus" žaidėjų stotai sukėlė įtarimą

Visgi visiškai nusikratyti įtarimų „Juventus“ nepavyko, o iš naujo į dienos šviesą ši tema buvo ištempta šiemet. Tuometinis ekipos narys Didier Deschamps buvo iškviestas į Prancūzijos Senatą liudyti prieš komisiją tiriančią dopingą sporte, o Olandijos TV kanalas NOS išleido šiai istorijai skirtą dokumentinį filmą. Pagrindinė filmo mintis – 1996 metais „Juventus“ laimėjo Čempionų lygos finalą prieš „Ajax“ naudodami kraujo dopingą[2]. Filme remiamasi tais pačiais dokumentais, kuriais buvo remtasi ir teismo byloje 1998. Medicinos ekspertų teigimu ten užfiksuoti kraujo tyrimų rodikliai nebūtų įmanoma be dopingo pagalbos.

Vieną labai įdomią frazę susijusią su šiuo klausimu konferencijoje Briuselyje 2004 metais yra pasakęs „Arsenal“ treneris Arsene Wenger. Jo teigimu keletas į „Arsenal“ iš užsienio atvykusių futbolininkų kraujo testų metu iš pradžių irgi rodydavo nenormalius raudonųjų kraujo ląstelių kiekius. Praleidus klube ilgesnį laiko tarpą jie normalizuodavosi. Prancūzo nuomone kai kurie klubai gali leisti dopingą savo žaidėjams pastariesiems to nežinant, o injekcijas įvardinant kaip vitaminus.

Tokį modelį patvirtintų ir buvusio „Parma“ žaidėjo Matias Almeyda atsiminimai, kuriuose jis teigia, kad prieš mačą futbolininkams būdavo sulašinamos lašelinės nuo kurių jis „galėdavo pašokti iki lubų“. Klubo daktarų teigimu tai buvo vitaminai. Apie tai, kad prieš varžybas „Juventus“ klube jam buvo lašinami vitaminai yra minėjęs ir Zinedine Zidane, tačiau apie jokius ypatingus jų veikimo požymius prancūzas neužsiminė.

Būtent komandų, o ne atskirų pavienių žaidėjų, organizuojamos dopingo programos turbūt galėtų būti labiausiai sportinius principus iškreipiančiu reiškiniu[3]. Be jau minėtų „Juventus“ ir „Parma“ atvejų į viešumą taip pat yra iškilę ryšiai tarp Ispanijos klubų bei ne kokią reputaciją turinčių medikų.

Pats žymiausias iš jų Eufemiano Fuentes, kurio sukurtas dopingo tinklas buvo atskleistas per Ispanijos policijos operaciją – Operación Puerto. Čia eilinį kartą daugiausia buvo įsivėlę dviratininkai, tačiau pats E. Fuentes teisme teigė padėjęs ir futbolininkams, tenisininkams, lengvaatlečiams. Vėliau ispanas paskelbė temų sąrašą apie kurias sutiktų papasakoti, jeigu jam būtų sumokėta. Tarp jų buvo ir tokia – „Kaip aš paruošiau futbolo komandą Čempionų lygai“.

Prancūzijos dienraštis Le Monde 2011 metais paskelbė informaciją, kad E. Fuentes buvo sudaręs specialius dopingo planus „Barcelona“ ir „Real Madrid“ ekipoms. „Barcelona“ padavė dienraštį į teismą, bylą laimėjo ir gavo piniginę kompensaciją. Tačiau kaip ir su „Juventus“ atveju taip ir čia taško taip paprastai padėti negalima. Dokumentai, kuriais rėmėsi Le Monde buvo ranka daryti E. Fuentes užrašai, kurie buvo skirti futbolo klubams ir buvo labai panašūs į dopingo planus skirtus dviratininkams. Teismas nusprendė, kad ši sąsaja yra per menka, jog būtų galima pagrįstai teigti „Barcelona“ klube vykus nelegalią veiklą.

Eufemiano Fuentes į sportininkus mėgo žiūrėti kaip į bandomuosius triušius savo eksperimentams

Visgi „Barcelona“ atstovai yra pripažinę, kad Josep Lluis Nunez prezidentavimo laikotarpiu klubas du kartus bandė pasamdyti Eufemiano Fuentes. Šis abu kartus darbo atsisakė. Problema, ta, kad tokį žmogų kaip E. Fuentes galima bandyti samdyti siekiant tik vieno tikslo. Dešimtajame dešimtmetyje jo pagrindinis užsiėmimas buvo būtent pagalba sportininkams, kurie nelegaliais būdais siekė pagerinti savo rezultatus. E. Fuentes ryšius su Ispanijos futbolu patvirtino ir buvęs „Real Sociedad“ prezidentas Inaki Badiola. Ispano teigimu jam 2008 perėmus klubo vairą buvo atliktas šešerių praėjusių metų veiklos auditas. Šio tyrimo metu buvo nustatyta, kad E. Fuentes iš klubo per metus gaudavo po daugiau nei 300 tūkst. eurų. Šie pinigai į oficialią buhalteriją neįėjo ir buvo skirti atsiskaityti už medikamentus bei E. Fuentes paslaugas. 2002 – 2003 metų sezone „Real Sociedad“ lygoje užėmė antrą vietą.

„Barcelona“ bei „Valencia“ klubai taip pat buvo siejami su kitu ispanu daktaru Luis García del Moral. Pastarasis dirbo su Lance Armstrong „US Postal“ ekipoje ir yra visam laikui pašalintas iš dviračių sporto. Minėtas medikas savo interneto puslapyje skelbė, kad konsultuoja šias ispanų komandas. „Barcelona“ atstovai The Daily Telegraph žurnalistų paklausti teigė, kad pagal oficialius dokumentus L. Moral „Barcelona“ klube niekada nedirbo, o ar buvo neoficialių kontaktų pasakyti neįmanoma. „Valencia“ į žurnalistų užklausimus tiesiog nereagavo.

Tvirtai teigti, kad futbole egzistuoja masinis, klubų organizuojamas dopingas negalima, tačiau vis dažniau išlendančios sąsajos verčia kelti pagrįstą abejonę. Testavimas palyginus su kitomis sporto šakomis čia pakankamai silpnas. Štai saugantis nuo apgavysčių 2010 metų Pasaulio Čempionate Pietų Afrikos Respublikoje buvo paimti 576 dopingo mėginiai. 320 iš jų – ne varžybų metu. Palyginimui eilinėse „Tour de France“ lenktynėse patikrinami absoliučiai visi dalyvaujantys dviratininkai, o dauguma iš jų ir ne po vieną kartą. Be to, yra įdiegta biologinio paso sistema, kuria stengiamasi aptikti ne dopingo preparatų liekanas, bet nenormalius pakitimus, kuriuos jie sukelia.

Po Lance Armstrong skandalo septyni neseniai vykę "Tour de France" liko be laimėtojo. Ar tas pats galėtų grėsti ir Čempionų lygai?

Gera žinia, kad FIFA vis labiau domisi dopingo problema. 2014 metais Brazilijoje dopingo testų skaičius viršys 1000, o ne varžybų metu bus patikrinti visi žaidėjai. Taip pat, sekant kitų sporto šakų pavyzdžiu, bus pradėti naudoti biologiniai pasai. Jų veikimo principas – ilgalaikis atleto kraujo ir hormonų duomenų stebėjimas, kuris vėliau leidžia pastebėti dopingo sukeltus nenatūralius pokyčius.

Beje, jeigu futbolo pasaulyje dopingas yra toks populiarus kaip tai įsivaizduoja didžiausi cinikai biologiniai pasai gali sukelti didžiausią skandalą futbolo istorijoje. Dabartinį testavimo lygį futbole kitų sporto šakų sportininkai sugebėdavo įveikti jau senokai, tad realu, kad tai sėkmingai daro ir futbolininkai. Tačiau kokybei staiga pakilus gali atsirasti labai netikėtų ir nemalonių rezultatų.

---

[1] Kas, beje, sutaptų su vienu iš juodžiausių periodų dviračių sporto istorijoje.

[2] Kraujo dopingo tikslas yra dirbtinai pakelti raudonųjų kraujo ląstelių kiekį kraujyje. Tai galima padaryti įvairių medicininių preparatų pagalba arba prieš lemiamas varžybas perpylus sportininkui anksčiau iš jo paties paimto kraujo.

[3] Beje, jeigu palygintume situaciją su dviračių sportu tai futbolo komandoms sąlygos organizuoti dopingo programas yra gerokai palankesnės. Jos turi nuosavas sporto bazes, kuriose viską galima daryti už uždarų durų. Dviračių komandos didžiąją dalį sezono praleidžia kelyje, nuolatos turi kirsti valstybių sienas ir neturi nuolatinės bazės. Nemaža dalis dopingo atvejų buvo atskleisti būtent dėl šių nepatogumų.

Kelios mintys futbolo Kalėdų proga

Šį šeštadienį rungtynėmis tarp „Liverpool“ ir „Stoke City“ vienuolikių prasideda naujas „Premier“ lygos sezonas. Man, o esu tikras ne vien man, džiugiu jauduliu ši diena primena Kalėdas. Kaip ir kasmet sezono pradžią lydi gandai apie žaidėjų pirkimą ir pardavimą, diskusijos apie komandų pajėgumą bei kitos naujienos. Čia bus šiek tiek minčių apie kelias siužeto linijas, kurios turėtų būti įdomios sezono pradžioje.

(Ne)išvykstančios žvaigždės

Naujienos, kuriose aptarinėjama Wayne Rooney, Luis Suarez ir Gareth Bale ateitis šią vasarą užėmė tiek laikraščių puslapių, kad su jais lygintis galėtų nebent karališkasis kūdikis.  Bent jau kol kas visi trys žaidėjai lieka savo komandose, tačiau spekuliacijos dėl jų ateities neabejotinai tęsis iki paskutinių futbolininkų perėjimų lango minučių. Kas lauks komandų, kai minėti žaidėjai išvyks arba liks?

Kur šiemet žais trys "Premier" lygos žvaigždės kol kas neaišku

Vasara, kurią tenka atlaikyti „Tottenham“ sirgaliams buvo užprogramuota tą akimirką kai paaiškėjo, kad klubas nebežais Čempionų lygoje. Tokia žvaigždė kaip Gareth Bale neišvengiamai traukia didesnių klubų akį, o ir pats žaidėjas panašu neprieštarautų aplinkos pakeitimui. Valo iškeliavimas klubui reikštų didžiulius pasikeitimus. Pernai metais „Tottenham“ dažnai buvo galima pavadinti vieno žmogaus komanda. Gareth Bale ne tik įmušė galybę įvarčių lėmusių pergales, bet ir dažnai tai padarydavo išimtinai savo asmeninių sugebėjimų dėka. Jo išvykimas reikštų, kad kitiem ekipos žaidėjams reiktų tolygiau pasidalinti tą krūvį, kurį iki šiol nešė greitakojis saugas.

Tiesa, Andre Villas-Boas per vasarą tokiam scenarijui neblogai pasiruošė. Į komandą neatėjo nei viena itin ryški žvaigždė, tačiau ją papildė solidūs žaidėjai – Roberto Soldado, Nacer Chadli, Paulinho ir Etienne Capoue, kurie turėtų lengvai rasti sau vietą „Premier“ lygoje. Jeigu Gareth Bale galiausia liks didelio galvos skausmo savo treneriui jis veikiausiai nesukels. Saugas neatrodo itin kaprizingas žaidėjas ir turėtų išlikti profesionalu. Bent jau iki kitos vasaros.

Kiek kitokia situacija yra „Liverpool“ ekipoje iš kurios visais įmanomais būdais mėgina pabėgti Luis Suarez. Šis urugvajietis pasižymi nežabotu charakteriu ir neprognozuojamais veiksmais, tad jeigu jis pasiliks ekipoje to nenorėdamas galime sulaukti ne vienos nemalonios istorijos iš „Liverpool“ klubo užkulisių[1].

Kodėl klubas siekia išlaikyti L. Suarez savo gretose bet kuria kaina suprasti nesunku. Jis, be abejonės, yra geriausias komandos žaidėjas ir sėkmingai susiklosčius sezonui gali būti faktorius nulemsiantis patekimą arba nepatekimą į Čempionų lygą. Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė. Komandinė dvasia yra svarbus faktorius, kurio nereikėtų nuvertinti. Nesunku įsivaizduoti, kad toks žaidėjas kaip L. Suarez gali labai neigiamai paveikti mikroklimatą tarp komandos draugų ir taip apkartinti klubui visą sezoną arba bent jau jo pradžią. Tikėtina, kad Brendan Rodgers dar persvarstys savo poziciją dėl puolėjo ateities.

Pati įdomiausia iš šios trijulės yra Wayne Rooney ir „Manchester United“ situacija. Kaip ir Luis Suarez taip pat ir anglas norėtų palikti savo dabartinį klubą, tačiau David Moyes kol kas nenusileidžia ir laikosi įsikibęs puolėjo, kurį treniravo dar vadovaudamas „Everton“ komandai. Pardavimą čia ypač komplikuoja tai, kad pagrindiniai kandidatai įsigyti W. Rooney yra konkurentai „Premier“ lygoje – „Chelsea“. Nors praeitame sezone už prastą formą bene didžiausia anglų futbolo žvaigždė susilaukė daug kritikos, tačiau jis neabejotinai išlieka vienu iš talentingiausių „Premier“ lygos futbolininkų[2].

Situacija įdomi dar ir dėl to, kad teoriškai „Manchester United“ nėra tokia priklausoma nuo W. Rooney kaip „Tottenham“ nuo G. Bale ar „Liverpool“ nuo L. Suarez. Robin van Persie yra pagrindinis ekipos puolėjas ir pastaruosius pora metų jam Anglijoje prilygti negali niekas. W. Rooney teoriškai turėtų žaisti tarpinėje grandyje tarp saugų ir olando. Kai yra geroje formoje anglas atrodo tiesiog sutvertas šiai rolei, tačiau geroje formoje jis yra ne visada. Be to „United“ pernai metais įsigijo toje pačioje pozicijoje galintį žaisti ir šiemet, jeigu vėl nekankins traumos, svarbesnį vaidmenį ekipoje užimsiantį Shinji Kagawa. Taigi net ir pardavus vieną didžiausių savo žvaigždžių D. Moyes ekipoje neatsivertų didžiulė skylė.

Komplikuota šią situaciją daugiausia padaro tai, kad didelė dalis fanų į šį pardavimą reaguotų itin skaudžiai, o pirkėjas būtų vienas iš pagrindinių konkurentų lygoje. Nors „Manchester United“ to niekada nepripažins viešai, tačiau pasirodžius turtingam pirkėjui iš už Lamanšo jie su W. Rooney greičiausiai atsisveikintų lengviau nei būtų galima pagalvoti.

Noriu pirkti, bet nežinau ką

Panašu, kad būtent tokioje padėtyje šiuo metu yra atsidūrę ta pati „Manchester United“ ir „Arsenal“ ekipos. Abi komandos savo gretas papildė vos vienu žaidėju, o ir tie yra jaunuoliai, kurie ateinančiame sezone geriausiu atveju vaidins epizodinius vaidmenis. Ir vieni, ir kiti šiemet kol kas pralaimėjo kovas dėl pagrindinių savo taikinių – „Arsenal“ dėl Gonzalo Higuain, o „United“ dėl Thiago. Alternatyvų, kuriomis domisi treneriai, atitinkamai Luis Suarez ir Cesc Fabregas, nenori paleisti dabartiniai jų klubai.

Tai kaip pasibaigs abiejų klubų vasara yra itin svarbu dėl to, kad tinkamai pasistiprinus abi ekipos galėtų pretenduoti į „Premier“ lygos nugalėtojų vardą. „Arsenal“ šiemet, netradiciškai sau, neprarado nei vieno komandos lyderio ir turi labai solidžią startinę vienuolikę, tačiau kartu ir labai trumpą atsarginių suolelį. Neatsakytas klausimas ar Olivier Giroud yra pakankamai geras žaidėjas, kad galėtų būti pagrindinis „Arsenal“ puolėjas. Geresnio arba bent jau lygiaverčio prancūzui futbolininko įsigijimas neabejotinai yra šios vasaros prioritetas. Kanonieriams taip pat praverstų centro saugas ir centro gynėjas.

„United“ pagrindinės problemos yra saugų grandyje. Komanda galima sakyti turi tiktai vieną tikrai gerą iš išbandytą šios pozicijos žaidėją – Michael Carrick. Tom Cleverley yra neabejotinai talentingas jaunuolis, tačiau dar neįrodęs, kad gali būti pagrindinis dėl titulo kovojančios komandos žaidėjas. Iš Anderson šioje karjeros stadijoje tikėtis ypatingo kokybinio šuolio sunku – jis yra tas kas yra – atsarginis. Daren Fletcher turėtų vėl žaisti, tačiau kaip jam seksis po ligos, kuri privertė praleisti visą praėjusį sezoną, lieka atviras klausimas.

Kiek geresnė, bet ne ideali situacija ir tarp krašto saugų. Nani ir Antonio Valencia pernai žaidė prastai, realu, kad jie šiemet demonstruos geresnę formą, tačiau visiškai ramūs fanai būti negali. Wilfried Zaha neabejotinai labai talentingas, tačiau dar labai jaunas žaidėjas. Ryan Giggs, pagal amžių, ne vienam komandos nariui tinka į tėvus. Sėkmingai susiklosčius aplinkybėms apginti iškovotą titulą gali iš šis sąstatas, tačiau pora talentingų naujokų šansus gerokai padidintų.

Tai kaip pasibaigs „Arsenal“ ir „Manchester United“ žaidėjų medžioklė gali turėti didelės įtakos ne tik Anglijai, bet ir visam senojo žemyno futbolo pasauliui. Jeigu šie klubai per paskutines žaidėjų perėjimų lango dienas išleis tokias sumas apie kokias kalbama tai gali pakeisti jėgų išsidėstymą ir kitose lygose. Paskutinę minutę įvykę perėjimai susilpnins parduodančias ekipas, o ankstesni leis joms ieškoti naujų žaidėjų ir iš naujo investuoti gautus pinigus. Šie metai vėl gali pasižymėti ypatingai įdomiomis paskutinėmis perėjimų lango dienomis bei valandomis.

Naujas/senas „Stoke City“

Sekant „Premier“ lygą niekada neverta apsiriboti vien didžiaisiais klubais, čia visada pilna smulkesnių, bet ne mažiau įdomių istorijų susijusių su vidutiniokais ir autsaideriais. Vienas iš tokių šios vasaros siužetų – pasikeitimai „Stoke City“ klube. Po prasto sezono ekipą paliko ilgametis jos treneris Tony Pulis. Jo vadovaujami puodžiai propagavo tai ką įsivaizduojame kaip klasikinį[3] anglišką futbolą paremtą fizine jėga, ilgais kamuolio perdavimais į priekį ir gerai išnaudojamomis standartinėmis situacijomis.

Valdybos pirmininkas Peter Coates pareiškė, kad klubui atėjo laikas eiti nauja kryptimi. Neaišku ar ta nauja kryptis reiškia ir naują futbolo stilių, tačiau galima spėti, kad nuolatos išlendantys priekaištai dėl nuobodaus ir grubaus žaidimo erzina savininkus ir vadovus. Naujo trenerio pasirinkimas į klausimus nelabai atsakė. Mark Hughes per savo karjerą tiek propagavo panašų funkcionalų stilių „Blackburn“ ekipoje, tiek bandė žaisti pozityviau treniruodamas kitus klubus. Beje ne visada sėkmingai.

Nesusitvarkius su "Stoke" rasti naują darbą "Premier" lygoje Mark Hughes gali būti sunku

Daugiau galbūt pasako nauji „Stoke“ pirkiniai Eric Pieters ir Marc Muniesa. Pastarasis ypač neprimena „Stoke“ stiliaus žaidėjo. Iš „Barcelona“ klubo atvykęs centro gynėjas pirmiausia pasižymi ne fizine jėga, o tuo, kad nesielgia su kamuoliu kaip su karšta bulve ir turi puikų futbolo intelektą. Visgi didžioji dalis komandos lieka sena ir išmokyti ją žaisti kitaip būtų sunku. Bus įdomu stebėti kiek ir kaip keisis „Stoke City“. Jeigu treneris pradės iš žaidėjų reikalauti to ko neleidžia jų sugebėjimai klubo gali laukti labai sudėtingas sezonas.

Kelią jaunimui

Dvi įdomios komandos arba du projektai, kurių progresą bus įdomu sekti šiemet yra „Aston Villa“ ir „Southampton“ ekipos. Pirmieji pernai pasiekė žemiausią tašką per eilę metų ir didelę sezono dalį praleido lentelės apačioje. Išlikti lygoje leido tik gera sezono pabaiga. Antrieji tik pernai grįžo į „Premier“ lygą ir kaip naujokai sužaidė puikų sezoną. Abi ekipas vienija vienas bendras dalykas – jų treneriai nusprendė duoti šansą jauniems talentingiems žaidėjams, o ne ieškoti veteranų su „Premier“ lygos patirtimi.

Kaip jau minėjau „Aston Villa“ komandai toks bandymas vos nesibaigė blogai, tačiau Paul Lambert kantrybė davė savo – sezono pabaigoje jaunimas galiausiai susitvarkė su įtampa ir pradėjo demonstruoti puikų futbolą. Ryškiausiomis spalvomis atsiskleidė puolėjas Christian Benteke, dešinio krašto gynėjas Matthew Lowton, saugas Ashley Westwood. Kad tokiu pat modeliu bus sekama ir šiemet labai gerai liudija klubo veiksmai žaidėjų perėjimų lango metu. Visi komandos pirkiniai, iš kurių rimčiausias turbūt yra dvidešimtmetis centro gynėjas Jores Okore, yra ne vyresni nei 23 metų.

Panašius būdu į „Premier“ lygą įsiveržė ir „Southampton“. Čia labai svarbius vaidmenis komandoje vaidino daug patirties neturintys Nataniel Clyne, Morgan Schneiderlin, Luke Shaw, šansų pernai metais gavo ir tuo metu dar net aštuoniolikos nesulaukęs James Ward-Prowse. Jaunas ir svarbiausias tarpsezonio pirkinys Victor Wanyama iš „Celtic“, kuriam yra 22 metai.

Pirmieji metai "Premier" lygoje "Southampton" jaunimui buvo puikūs, tačiau antrasis sezonas dažnai būna sunkesnis

Negalima sakyti, kad tokie bandymai burti komandą yra visiškai naujas dalykas, tačiau ne taip jau retai „Premier“ lygos klubų treneriai pernelyg žavisi vyresniais žaidėjais, kurie turi daugiau patirties. Iš dalies tai suprantama, jaunus futbolininkus dažnai sunkiau kontroliuoti už aikštės ribų, jiems vis dar tenka mokytis tokių „Premier“ lygos paslapčių bei subtilybių, kurios yra savaime suprantamos veteranams. Tačiau pasisekus tokiu būdu sukurtos ekipos turi žymiai daugiau potencialo. Jeigu „Aston Villa“ ir „Southampton“ pavyks tokie komandos būrimo projektai jos gali tapti pavyzdžiu ir pakeisti „Premier“ lygos klubų strategijas.

---

[1] Beje, šioje istorijoje nebūtinai reiktų skubėti kaltinti L. Suarez dėl nepagarbaus elgesio klubo atžvilgiu. Pasak jo paties „Liverpool“ vadovybė pažadėjo leisti jam palikti klubą pastarajam nepatekus į Čempionų lygą. Be oficialių pranešimų neįmanoma patvirtinti ar tai tiesa, tačiau scenarijus atrodo visai tikėtinas.

[2] W. Rooney buvo vienas iš keturių „Premier“ lygos žaidėjų, kuris įmušė daugiau nei 10 įvarčių ir atliko daugiau nei 10 rezultatyvių perdavimų. Jeigu žiūrėsime į tai ką W. Rooney gali sezonas gal ir nebuvo labai geras, bet potencialo yra labai daug. Atiduoti jį į tokio trenerio kaip Jose Mourinho rankas būtų didžiulė rizika.

[3] Klasikinis futbolas anglams veikiausiai vis dar išlieka tas, kurį demonstravo Alf Ramsey treniruojama nacionalinė rinktinė, kuri 1966 metais laimėjo Pasaulio čempionatą. Kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų.

„Arsenal“ dilema

Ateinantis sezonas, bent jau teoriškai, turėtų tapti naujos „Arsenal“ epochos pradžia. Klubas jau yra baigęs statyti Emirates stadioną ir išmokėjęs visus pagrindinius su juo susijusius tr

umpalaikius finansinius įsipareigojimus, kurie kelerius metus po išsikraustymo iš Highbury vis dar ribojo galimybes investuoti į žaidėjus. Taip pat, bent jau kol kas, atrodo, jog ekipa nepraras nei vieno tikrai svarbaus savo nario. Klubo lyderiai nepareiškė noro išvykti ir itin stipriai nedomina galingesnių ekipų.

Šiame kontekste iškyla vienas labai svarbus klausimas, kurį reikia išspręsti klubo vadovybei. Trenerio Arsène Wenger kontraktas baigiasi kito sezono pabaigoje. Jeigu neatsitiks kas nors labai netikėto prancūzas stovės už komandos vairo ir kitais metais, tačiau klubo vadovai turi priimti sprendimą ar prieš sezoną pasiūlyti klubo legendai naują kontraktą ar žiūrėti kaip jam seksis ir sprendimą atidėti.

Ligšioliniai Wenger pasiekimai

       Arsène Wenger karjerą „Arsenal“ klube galima labai aiškiai suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji apima laikotarpį nuo atėjimo 1996 metais iki 2004/2005 metų sezono pabaigos, o antroji nuo 2005/2006 metų iki dabar. Pirmasis etapas buvo pažymėtas pergalėmis ir savo kaip vieno iš geriausių trenerių pasaulyje statuso įtvirtinimu. Tris kartus laimėta „Premier“ lyga, keturis kartus į viršų iškelta FA taurė. 2003/2004 metų sezone „Premier“ lygoje nepralaimėtas nei vienas mačas. Papildomo žavesio pridėjo tai, kad fanams bei neutraliems sirgaliams imponavo A. Wenger propaguojamas atakuojantis futbolas ir savita prancūzo charizma.

Savaime aišku norint galima rasti vietos ir kritikai. 2002/2003 metais iš rankų paleistas „Premier“ lygos titulas, 2004 metais Čempionų lygos ketvirtfinalis su „Chelsea“ kur tuo metu labai stipriai atrodę „Arsenal“ paleido vieną iš geriausių savo galimybių iškovoti prestižiškiausią senojo žemyno trofėjų. Tačiau apibendrinant šiuos 10 sezonų neabejotinai galima pavadinti sėkmingais tiek klubui, tiek treneriui.

Ateinančiame sezone A. Wenger klubui tikrai vadovaus, tačiau
tolimesni jo karjeros keliais neaiškūs

       Simboline antrojo etapo pradžia galėtume laikyti komandos kapitono Patrick Vieira pardavimą 2005 metų vasarą. Norint pabaigti naujai statomą stadioną reikėjo papildomų lėšų, o šios pirmiausia atėjo iš komandos žvaigždžių pardavimo. P. Vieira išvykimas buvo tik pradžia. Panašios istorijos kartojosi metai iš metų. Ekipą paliko Thierry Henry, Emmanuel Adebayor, Kolo Toure, Cesc Fabregas, Samir Nasri, galiausiai Robin van Persie. Negana to paseno žaidėjai, kurie vedė komandą į pergales anksčiau – Robert Pires, Fredrik Ljunberg, Dennis Bergkamp, Sol Campbell.

Gera A. Wenger akis naujiems talentams ir puikūs sugebėjimai transferų rinkoje leido nemažą dalį šių praradimų kompensuoti. „Arsenal“ ekipoje atsiskleidė ne vienas talentas, tačiau rimčiau kovoti dėl titulų tokioje situacijoje buvo labai sudėtinga. Galima paminėti kelis atvejus kai palankiau susiklosčius aplinkybėms kažką laimėti buvo įmanoma. Tai pirmiausia žygis Čempionų lygoje 2005/2006 metais, kuomet buvo pralaimėta savo dominavimą dar tik pradedančiai „Barcelona“ ekipai, Lygos taurės finalai 2007 ir 2011 metais, kova dėl „Premier“ lygos titulo 2007/2008 metų sezone. Tačiau kartais dėl sėkmės trūkumo, kartais dėl varžovų pajėgumo, o kartais dėl žaidėjų ir trenerio klaidų suteikti fanams progą džiaugtis taip ir nepavyko.

„Arsenal“ išsaugojo savo kaip vieno iš stipriausių Anglijos lygos klubų statusą, tačiau fanams vienintelis atskaitos taškas yra titulai. Vis dažniau pasigirsta balsai teigiantys, kad A. Wenger jau nebėra tinkamas žmogus vesti „Arsenal“ į priekį tad kyla klausimą ką klubui šiuo metu reikštų naujas treneris arba senojo pasilikimas?

Du scenarijai

Birželį britų spaudoje buvo pasirodę gandų, kad „Arsenal“ valdyba yra pradėjusi derybas su Arsène Wenger dėl naujo kontrakto. Tarp sirgalių šios žinios buvo sutiktos gana dviprasmiškai. Viena vertus prancūzo statusas vis dar yra labai tvirtas, su juo siejasi vienas iš pačių sėkmingiausių etapų klubo istorijoje, tačiau kartu titulų badas verčia abejoti ar A. Wenger vis dar yra tinkamas treneris ir kelti klausimą – galbūt naujas žmogus galėtų padėti šią situaciją pakeisti. Panašios spekuliacijos turbūt tęsis tol kol bus priimtas vienoks ar kitoks sprendimas.

A. Wenger pasilikimas ekipoje neabejotinai turėtų savų pliusų. Jis yra užsitarnavęs didelę daugumos komandos žaidėjų pagarbą ir labai greitai sugeba prie savęs pririšti naujus komandos narius. Būtent A. Wenger ko gero yra pagrindinė priežastis kodėl ekipa taip ilgai savo gretose sugebėjo išlaikyti Cecs Fabregas nors „Barcelona“ mėgino jį prisivilioti į savo gretas ne vieną vasarą iš eilės.

A. Wenger taip pat dažnai būna svarbus faktorius siekiant pritraukti talentingiausius jaunus futbolininkus. Eidami į „Arsenal“ jie žino, kad jeigu tik sugebės įrodyti, jog yra verti žaisti paprastai gaus šansą įbėgti į aikštelę. Prancūzas paprastai pasitiki žaidėjais nepaisant to kiek jiems yra metų. Tiesa yra ir kita medalio pusė. Profesoriaus, kaip jį praminė yra paminę fanai, autoritetas iki galo nesustabdė nuo išėjimo tokių žvaigždžių kaip Robin van Persie, Samir Nasri ar to pačio C. Fabregas. O iškovoti titulai tokiam procesui kelią užkirsti galėtų.

Nepratęsus kontrakto „Arsenal“ į naują sezoną žengtų apspisti spekuliacijų dėl A. Wenger ateities. Tokia situacija nėra pražūtinga, visus metus panašiomis nežinojimo nuotaikomis gyveno „Everton“ ekipa. Nebuvo tiksliai žinoma ar David Moyes paliks klubą ar pratęs kontraktą. Spauda prie šio siužeto nuolatos grįždavo ir pažerdavo įvairiausių spėjimų bei interpretacijų. Irisams tokia situacija ypatingai didelių pasekmių lyg ir neturėjo, tačiau ir taip didelį spaudimą patiriantiems futbolininkams papildomi trikdžiai nėra labai geras dalykas.

Patyręs verslininkas Stan Kroenke spręsdamas trenerio likimą veikiausiai nesivadovaus sentimentais

Svarbiausias sprendimas veikiausiai jau buvo priimtas kiek anksčiau, kai buvo nuspręsta, kad A. Wenger vadovaus ekipai 2013/2014 metų sezone. Nežinant valdybos užkulisių labai sunku spėlioti kaip ilgai užtruko pasitarimas sprendžiant šį klausimą, tačiau sveikas protas leidžia spėti, kad toks pasitarimas tikrai buvo. Tuo labiau, kad ir savininkas Stan Kroenke perėmė komandos valdymą tik ganėtinai neseniai ir veikiausiai neturi labai daug sentimentų A. Wenger atžvilgiu.

Kontrakto pratęsimą turbūt galėtume apibūdinti kaip saugų kelią. Nepaisant visų kritikos strėlių, kurias galima paleist į A. Wenger už pastaruosius keletą metų jis išlieka neįtikėtinai stabiliai savo darbą dirbančiu treneriu, kuris kiekvienais metais atvairuoja ekipą į Čempionų lygą. Visai tikėtina, kad su didesniais finansiniais resursais, kuriuos dabar turi prancūzas ir šiek tiek sėkmės jam artimiausiu metu pavyks ką nors laimėti. Naujo trenerio paieškos būtų rizika, kuri leistų tikėtis pagerėjusių rezultatų, tačiau kartu ir neapsaugotų nuo jų smukimo, klubo identiteto kaitos ir žvaigždžių noro keltis kitur.

Blogiausias darbas futbolo pasaulyje

Čia bus šiek tiek pabirų minčių apie teisėjavimą. Koks jis yra ir koks turėtų ar galėtų būti. Labai nemažai jų yra išsakyta www.eurofootball.lt forume (dėkui ten diskutuojantiems kolegoms), bet norisi pabandyti visa tai sudėti į vieną bendrą vietą. Daugiausia čia remiamasi pavyzdžiais iš „Premier“ lygos, tačiau kai kurios bendresnės tendencijos tinka ir apibūdinti teisėjavimui apskritai.

Turbūt nesuklysiu ir nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad futbolo fanai nemėgsta teisėjų. Mes atsimename epizodus kai jų sprendimai atsisuka prieš mūsų komandas, o parankias klaidas patogiai pamirštame. Kam nors jas priminus visada galime ištraukti iš atminties galybę pavyzdžių kaip mylimas klubas buvo nuskriaustas žmogaus su švilpuku. Nors futbolo fanai taip pat yra negailestingai kritiškai žaidėjams ir treneriams, tačiau po pergalių jiems bent jau atseikėjame priklausomą pagarbos kiekį. Tuo tarpu teisėjai visada lieka blogiukais.

Ar daug lemia teisėjų klaidos?

Su televizija ir internetu atėjusios galimybės peržiūrėti ir analizuoti įvairius futbolo mačų epizodus leidžia iki smulkmenų išnarstyti teisėjų darbą. Pastaraisiais metais išpopuliarėjo alternatyvios futbolo turnyrų lentelės, kuriose pateikiami rezultatai „ištaisius“ teisėjų padarytas klaidas. Štai pavyzdys iš 2010/2011 metų „Premier“ lygos sezono[1].

Jis gana gerai parodo, kad pasikeitimai, kuriuos sukuria teisėjai nėra labai dideli. Tačiau skirtumams tarp komandų dažnai esant mažiems jie vis tiek gali turėti didelę reikšmę. Iš lentelės matome, kad labiausiai nuskriaustais gali jaustis „Blackpool“ futbolininkai, kurie teoriškai turėjo neiškristi į žemesnį divizioną. Taip pat „Arsenal“, kuriems be reikalo reikėjo žaisti atrankos į Čempionų lygą varžybas[2]. Tiesa viskas nėra taip paprasta. Viena klaida nėra lygi kitai. Akivaizdu, kad, jeigu teisėjas mačo metu nebūtų suklydęs likęs varžybų laikas būtų susiklostęs kitaip. O ir galutinis rezultatas nebūtinai būtų pakitęs. Svarbu ir tai kokiame tiksliai mače buvo padaryta klaida. Dėl iškritimo ar dėl čempionų titulo kovojančių ekipų tarpusavio mačai yra svarbesni. Taip pat vienerios laiku išloštos varžybos gali suteikti ekipai moralinį postūmį po kurio sektų ir daugiau pergalių.

Visgi jeigu klaidas gali daryti ir daro žaidėjai tai jas galima atleisti ir teisėjams. Vargu ar verta į jas žiūrėti kitaip negu, pavyzdžiui, į futbolininkų traumas, kurios irgi gali lemti vienokią ar kitokią sezono pabaigą. Tačiau teisėjavimas yra susijęs ne vien su rezultatais, o ir futbolo stiliumi bei raida.

Teisėjavimas ir futbolo stilius

Neįskaityti arba įskaityti įvarčiai bei kiti epizodai, kurie labai tiesiogiai paveikia varžybų baigtį yra tik viena teisėjų darbo pusė. Kiekvienas mačas turi ir „minkštąjį“ teisėjavimo lygmenį, kuris pasimato atskiruose sprendimuose ir bendroje varžybų atmosferoje. Čia labai dažnai yra patenkama į vadinamąją „pilkąją zoną“ kur tai kas yra teisinga, o kas ne, nėra visiškai aišku.

Kalbant apie dabartinį futbolą fanai, o kartais ir treneriai bei žaidėjai, neretai ištraukia argumentą „o senais laikais viskas buvo kitaip“ turėdami omenyje tai, kad 7 ar 8 dešimtmetyje buvo galima žaisti kietai ir vyriškai, už tackle‘us buvo baudžiama nuosaikiai, o žaidimas dėl to buvo įdomesnis.

Problema su šiuo argumentu yra ta, kad nuo tada pasikeitė ne tik teisėjavimas, pasikeitė ir pats futbolas. Drįsčiau teigti, kad teisėjavimo kaita pirmiausia buvo inspiruota būtent pasikeitimų futbole. 1976 metais eilinis Anglijos aukščiausio diviziono futbolininkas per mačą nubėgdavo vidutiniškai 8 – 11 kilometrų. 25 % jų buvo nueinami, 11 % nubėgami sprintu. Šiuo metu per mačą nubėgama vidutiniškai 11 – 14 kilometrų, o atkarpų, kurių metu sprintuojama kiekis padvigubėjo. Futbolininkai yra greitesni ir stipresni. Tai lemia, kad ir tackle‘ai pasidarė gerokai pavojingesnis reiškinys, nes susidūrimai vyksta su gerokai didesne jėga.

Nepamiršti reiktų ir kitų faktorių. Aikštės, palyginus su ankstesniais laikais, yra fantastiškos kokybės. Stipriausiose lygose dabar jau beveik nepamatysime telkšančio purvo, kuriame ir bėgti sunkiau ir tackle‘inti ne taip pavojinga. Centimetrų tikslumu nušlifuota lygi žolė leidžia futbolininkams slysti ja gerokai didesniu greičiu. Pasikeitė ir techniniai žaidėjų sugebėjimai. Tiksliai išmušti kamuolį iš dažnai idealiai jį valdančių techniškų futbolininkų yra gerokai sudėtingiau nei iš tokių gerų sugebėjimų neturėjusių 7 ar 8 dešimtmetyje žaidusių britų. Ne paskutinį žodį čia tarė ir užsieniečių invazija į „Premier“ lygą.

Taigi akivaizdu, kad teisėjavimas keičiasi ir turi keistis priklausomai nuo to kaip keičiasi futbolas. Kitas pavyzdys į kurį čia detaliau nesileisiu galėtų būti nuošalės taisyklės raida. Tačiau čia iškyla kita problema – kaip besikeičiant futbolui visiškai nenutraukti jo saitų su praeitimi. Juk gerai atliktas tackle‘as vis dar žavi daugumą futbolo gerbėjų.

Futbolo taisyklės prieš sveiką protą

Tackle‘ų vertinimas ir apskritai teisėjavimas dažnai susiduria su viena bendresne problema – taisyklių ir sveiko proto tarpusavio susikirtimu. Psichologas Barry Schwartz yra nagrinėjęs panašią situaciją kalbėdamas apie visą teisinę sistemą. Jo teigimu taisyklės turėtų būti tai kas džiazo muzikantui yra natos. Jas privaloma žinoti, tačiau norint rasti teisingą kombinaciją ir idealią kompoziciją galima ir netgi privaloma nuo jų nukrypti[3].

Šią problemą geriausia yra pailiustruoti keletu pavyzdžių. 2010 metų rugsėjo 11 dieną „Arsenal“ rezultatu 4–1 nugalėjo „Bolton Wanderers“ klubą. Mačo eigą gana stipriai pakeitė tai, kad 64 minutę raudoną kortelę gavo „Bolton“ gynėjas Gary Cahill. Nors namuose žaidę kanonieriai tuo metu jau pirmavo 2–1, tačiau realu, kad pilnos sudėties „Bolton“ ekipa dar būtų galėjusi pasispardyti.

Raudona kortelė buvo parodyta po to kai G. Cahill iš nugaros pargriovė Marouane Chamakh. Ši pražanga buvo gana grubi. G. Cahill neturėjo jokių šansų pasiekti kamuolio. Vargu ar veiksmas buvo atliktas sąmoningai siekiant sužaloti „Arsenal“ žaidėją, tačiau žiūrint pakartojimą atrodo, kad tai vienintelis dalykas, kurį šiuo tackle‘u buvo galima įgyvendinti. Aiškiai sekant taisykles šią raudoną kortelę galima pateisinti. Ir visgi daugumai futbolo sirgalių galvoje veikiausiai kirba mintis, kad pati pražanga neatrodo verta tokios nuobaudos. Ji buvo atlikta futbolininkams bėgant lėtai ir nors toks grubumas neabejotinai vertas teisėjo dėmesio, praktinė išmintis sako, kad geltona kortelė mačo eigai būtų buvę geresnis sprendimas.

Kitas neblogas pavyzdys yra iš varžybų vykusių 2012 metų sausio 8 dieną, kuomet „Manchester United“ nugalėjo „Manchester City“ FA taurėje rezultatu 3–2. Jau pačioje derbio pradžioje Vincent Kompany buvo už grubią pražangą išvarytas iš aikštės, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog  kamuolį iš varžovo jis atėmė švariai. Šį V. Kompany tackle‘ą turėtų teigiamai įvertinti kiekvienas žmogus, kuris mėgsta futbolą. Idealiai apskaičiuotas ir idealiai atliktas veiksmas, kuris kaip pavyzdys galėtų būti rodomas futbolo mokyklose. Tiesa yra viena sąlyga. Pagal taisykles jis yra nelegalus.

Sunku kaltinti Chris Foy dėl priimto sprendimo. Abiem kojom šokti į kamuolį kaip tai padarė V. Kompany futbolo taisyklės draudžia. Tačiau būtent tokiose situacijose turėtų įsijungti tam tikras sveikas protas, kuris leistų tokią situaciją įvertinti adekvačiau. Tai kartu leistų ir diferencijuoti žaidėjus. Nors teoriškai taisyklės turi vienodai traktuoti visus futbolininkus, tačiau jų įgūdžiai skiriasi. Tai ką V. Kompany gali atlikti tiksliai apskaičiavęs ir nesukeldamas pavojaus varžovo sveikatai nebūtinai gali atlikti futbolininkas su prastesniais įgūdžiais. Todėl atrodo natūralu, kad belgas savo veiksmuose turėtų turėti šiek tiek daugiau laisvės. Įtvirtinti tokią skirtį taisyklėse yra labai sudėtinga arba net neįmanoma, tačiau realiai sprendimus priimantis žmogus tai padaryti gali.

Panašius principus galima pritaikyti kalbant ne vien apie tackle‘us, bet ir apie kai kuriuos kitus teisėjavimo epizodus. Vienas labai daug diskusijų sukėlęs momentas įvyko 2008 metų Europos čempionato C grupės rungtynėse tarp olandų ir italų. Ruud van Nistelrooy nukreipė kamuolį į vartus po Wesley Sneijder smūgio stovėdamas pozicijoje, kur atrodytų turėtų būti fiksuojama nuošalė. Tačiau teisėjas įskaitė įvartį motyvuodamas tuo, kad Christian Panucci, kuris tuo metu gulėjo susižeidęs už aikštės ribų, dalyvavo žaidime ir taip leido R. van Nistelrooy išvengti nuošalės.

Priimtas sprendimas veikiausiai buvo netikslus, C. Panucci turbūt nesimuliavo traumos, o tikrai negalėjo dalyvauti žaidime ir turėjo būti neskaičiuojamas. Tačiau pati situacija yra būtent tokia kai reikia sprendimą priimti vadovaujantis savo nuovoka, o ne aklu taisyklių sekimu. Akivaizdu, kad panašūs epizodai futbole yra retenybė, tačiau įmanoma įsivaizduoti situaciją, kad traumos suvaidinimas tokiu momentu galėtų pagelbėti komandai. Tokiu atveju teisėjui reiktų įvertinti situaciją ir priimti sprendimą apsvarstant visas aplinkybes, o ne vien tai kas parašyta taisyklėse.

Čia išdėstytos mintys turi ir tai ką galėtume pavadinti tamsiąja jų puse. Futbolo mačai vyksta didžiuliu tempu kai priimti kiekvieną sprendimą reikia labai greitai, teisėjai ne tik neturi galimybių peržiūrėti vaizdo įrašų, bet ir detaliau galvoje permąstyti savo sprendimų. Reikia veikti greitai ir neparodant abejonės, kuri paskatintų futbolininkus ginčytis. Noras, kad teisėjaujant būtų daugiau remiamasi savo nuovoka viena vertus galėtų patobulinti futbolą, tačiau potencialiai dažniau privestų ir prie sudėtingų situacijų kai teisėjas nesusitvarko su savo pareigomis.

---

[1] Informacija paimta iš http://www.sportingintelligence.com/2011/08/21/revealed-the-table-that-shows-arsenal-and-blackpool-were-cheated-last-season-210801/

[2] Šis pasikeitimas atrodys svarbesnis, jeigu prisiminsime konkrečią situaciją. Kitą sezoną „Arsenal“ pradėjo nukraujavę, nesusižaidę ir rodydami tragišką futbolą. Atrankos etape „Udinese“ ekipa buvo įveikta labai sunkiai.

[3] Detaliau išdėstytas B. Schwartz idėjas galima rasti čia http://www.ted.com/talks/barry_schwartz_using_our_practical_wisdom.html

Bjauriojo ančiuko istorija: „Swansea“ kelias į pergalę Lygos taurės finale

„Swansea“ tai pietų Velse įsikūręs ir šiuo metu Anglijos „Premier“ lygoje žaidžiantis futbolo klubas. Jo pavadinimas, kaip tai dažnai pasitaiko Anglijoje, sutampa su miestu (liet. Svonsis), kuriam klubas atstovauja. Tačiau ekipa taip pat gerai žinoma pagal savo pravardę – gulbės. Tai tinkamas komandos apibūdinimas. Balta namų apranga žaidžiančius, solidų ir elegantišką futbolo stilių demonstruojančius „Swansea“ žaidėjus lengva sutapatinti su šiuo paukščiu.

Šių metų vasario 24 dieną gulbės laimėjo didžiausią pergalę klubo istorijoje. Rezultatu 5-0 nugalėję „Bradford“ vienuolikę „Swansea“ iškovojo Lygos, arba dar kitaip vadinamą, „Capital One“, taurę. Tai pirmas tokio prestižo trofėjus komandos istorijoje.

Tačiau dar visai neseniai „Swansea“ atrodė visai ne kaip gulbės, o greičiau priminė Hans Christian Andersen aprašytą bjaurųjį ančiuką. Šis klubas buvo žinomas tik vietiniams miesto gyventojams ar žmonėms, kurie detaliai seka žemesnių Anglijos futbolo lygų gyvenimą.

Simboliniu istorijos, kurią čia pamėginsiu papasakoti, pradžios tašku galima laikyti momentą įvykusį lygiai penkis metus prieš tai kai dabartinis treneris Michaelis Laudrupas iškėlė į viršų Lygos taurę. Tuomet, 2007 metų vasario 24 dieną, „Swansea“ treneriu buvo paskirtas jokios analogiško darbo patirties neturintis 33 metų ispanas Roberto Martinezas.

R. Martinezas padarė pirmuosius žingsnius transformuojant klubą

Šis žmogus nebuvo visiškai nežinomas klubo sirgaliams. 2003 metų sausį jis atėjo į komandą kaip žaidėjas ir suvaidino svarbią rolę išvengiant iškritimo į žemesnę lygą. „Swansea“ tuo metu ką tik buvo nukritę į ketvirtąjį pagal pajėgumą divizioną ir praėję didelių finansinių problemų palikusią savininkų kaitą. Klubas rūpinosi kaip išgyventi, o ne progresuoti. Tačiau 2007 metais situacija jau buvo pagerėjusi, juodžiausios dienos buvo praeityje.

Treneriu tapęs R. Martinez klube pradėjo taikyti visiškai naują futbolo filosofiją. Ispaniškoje futbolo mokykloje išaugęs treneris įdiegė savo žaidėjams idėją apie kamuolio kontrolės ir tikslių perdavimų svarbą. Tai atrodo paprasta, tačiau Anglijoje, o ypač žemesniuose šios šalies futbolo divizionuose, vis dar pakankamai gajus mąstymas, kad svarbiausia kamuolį kuo greičiau pasiųsti link varžovų vartų, į paskutinį aikštės trečdalį. O ten jau taktiką galėtume pavadinti posakiu „kaip Dievas duos“.

Tačiau R. Martinez „Swansea“ pritaikė tą pačią strategiją, kurią jau buvo pradėję įgyvendinti ir tobulinti tokie klubai kaip „Arsenal“ ir „Barcelona“. Iš dalies dėl to Katalonijos ekipą atsiminsime kaip vieną iš sėkmingiausių klubų modernaus futbolo eroje, o jau šiek tiek vėliau panašus stilius pavers Ispanijos futbolo rinktinę galingiausia jėga Europoje ir Pasaulyje.

Kamuolio kontrolė ir perdavimai tapo šių komandų tikslu ir priemone, strategija ir taktika. Toks stilius leido ne vien sėkmingai griauti varžovų gynybą. Natūralu, kad kontroliuojant mačą pačiam jo kontroliuoti negali varžovas. Priešininkų žaidėjams labai nemalonu didžiąją dalį varžybų bėgioti paskui tiksliai perdavinėjamą kamuolį. Aišku sėkmingai įgyvendinti viską aikštėje nėra paprasta, tačiau surinkus tinkamą žaidėjų kolektyvą įmanoma.

Pirmajame pilname R. Martinezo sezone komanda laimėjo „League One“ titulą ir padarė tai labai užtikrintai. Surinkti 92 taškai ir nepralaimėta 18 mačų iš eilės. Į antrąjį pagal stiprumą Anglijos divizioną buvo sugrįžta po 24 metų pertraukos. Vien tai klubo sirgaliams jau atrodė kaip milžiniškas laimėjimas, tačiau geriausia buvo ateityje.

Tiesa, tolimesnės pergalės jau buvo siejamos ne su R. Martinez vardu. 2009 metų birželį ispanas perėjo į „Premier“ lygoje žaidžiantį „Wigan Athletic“ klubą[1]. Jo pakaitalu „Swansea“ ekipoje tapo portugalas Paulo Sousa. Jis klubą treniravo tik vieną sezoną, o lygoje užėmė neblogą 7 vietą, tačiau po to priėmė pasiūlymą perimti „Leicester City“ vairą.

Po P. Sousos išvykimo klubo treneriu tapo kita labai svarbi figūra Brendan Rodgers. Svarbu paminėti tai, kad R. Martinez sukurtas klubo identitetas per šią trenerių kaitą nei kiek nenukentėjo. Ispano darbą nuosekliai tęsė ir B. Rodgersas. Tai nereiškia, kad klube nebuvo jokios kaitos. Kiekvienas treneris turi savų idėjų, kurias siekia įgyvendinti, keičiasi ir klube žaidžiantys futbolininkai, tačiau principai, kuriais rėmėsi gulbės išliko tie patys.

Toks  tęstinumas nuo R. Martinezo iki P. Sousos, o vėliau B. Rodgerso nėra visiškai savaime suprantamas dalykas. Skaitytojai, kurie atidžiau domisi futbolu jau ilgesnį laiką turbūt galėtų prisiminti ne vieną atvejį kai komandų žaidimo stilius, priklausomai nuo trenerio norų, stipriai keičiasi. Tai ne visada būna blogai, tačiau ne visada ir padeda.

Vienas iš geriausių paskutinių metų nepavykusios kaitos pavyzdžių galėtų būti Andre Villas-Boas mėginimas treniruoti „Chelsea“. Nesėkmingas bandymas pakeisti susižaidusios veteranų komandos identitetą vargu ar buvo vienintelė priežastis kodėl portugalui nepavyko išsilaikyti savo poste, tačiau bent jau dalį atsakomybės tam suversti galima. Tuo labiau, kad A. Villas-Boas sėkmingai įrodė, jog jo taktikos gali veikti, vadovaudamas „Tottenham Hotspurs“.

2011 metais B. Rodgers auklėtiniams pavyko patekti į atkrintamąsias „Champsionship“ varžybas, kuriose buvo varžomasi dėl kelialapio į „Premier“ lygą. Pusfinalyje gulbės susitiko su „Nothingam Forest“ ekipa. Pirmasis mačas baigėsi lygiosiomis 0-0, tačiau atsakomajame „Swansea“ įrodė savo pranašumą rezultatu 3-1. Finale 4-2 buvo įveiktas „Cardiff City“. „Swansea“ tapo pirmuoju Velso klubu iškovojusiu teisę žaist „Premier“ lygoje.

Debiutas mėginant sustabdyti S. Aguero buvo sunkus

Į gulbių šansus išlikti tarp elito buvo žiūrima skeptiškai. Nelabai pozityviai turėjo nuteikti ir pirmasis sezonas mačas. Būsimieji čempionai „Manchester City“ pakrikštijo lygos naujokus laimėdami rezultatu 4-0. Tačiau po to komanda stabiliai pradėjo rinkti taškus ir sezoną baigė vienuoliktoje vietoje.  Beje, antroje sezono pusėje buvo atsikeršyta ir tuo metu vis dar atkakliai dėl titulo kovojusiems skriaudikams iš pirmojo mačo. Liberty stadione vykusios varžybos baigėsi minimalia „Swansea“ pergale rezultatu 1-0.

Po sezono komanda atsidūrė nežinioje, nes B. Rodgers, jau spėjęs susikurti sau neprastą reputaciją, išvyko į „Liverpool“. O gal tiksliau reikėtų sakyti, kad visiems atrodė jog komanda yra nežinioje, išskyrus komandos vadovybę. Juk situacija nebuvo tokia jau skirtinga palyginus su tais momentais kai ekipą paliko R. Martinez ar P. Sousa.

Lygos taurė daugumai "Swansea" žaidėjų tapo kol kas
didžiausiu pasiekimu jų karjerose

Naujuoju treneriu tapo Michael Laudrup. „Swansea“ žaidimas ne tik, kad nesuprastėjo, bet ir pagerėjo. Turbūt neverta net sakyti, kad stilistika išliko ta pati. Už pirmąjį sezoną gauti TV transliacijų pinigai leido komandą sustiprinti tokiais žaidėjais kaip puolėjas Michu ir saugas Jonathan de Guzman. Abu jie šiame sezone tapo kertiniais ekipos nariais ir labai svariai prisidėjo prieš iškovotos Lygos taurės. "Swansea" nebuvo pastumdėliai ir lygoje kur greitai įrodė, kad kovos dėl vietų ne lentelės apačioje, o pirmojoje jos pusėje. 

Po minėtos pergalės M. Laudrup sutiko pratęsti savo kontraktą dar vienam sezonui. Tai džiugios žinios klubo gerbėjams, tačiau spekuliacijų dėl galimo dano išvykimo jos nepabaigė. Visgi gulbe iš bjauriojo ančiuko pavirtusio klubo sėkmės priežasčių nevertėtų sieti tik su viena ar kita pavarde. „Swansea“ yra puikus pavyzdys, kad šių dienų futbolo komandoms yra kaip niekad svarbus metodiškas ir tvirtas vadovavimas bei nuoseklus strategijos laikymasis. Tokio tvaraus modelio kūrimas kontrastuoja su kartais net ir didesniais pinigais disponuojančiais, tačiau aiškaus plano kaip juos panaudoti neturinčiais klubais.

---

[1] Beje sirgaliai šį veiksmą suprato kaip išdavystę ir iki šiol jaučia nuoskaudą ispano atžvilgiu. Nors R. Martinezo norą išbandyti save aukštesniame lygyje galima suprasti, tačiau būdamas „Swansea“ treneriu jis nuolatos pabrėždavo lojalumo svarbą. Tiesa, jeigu žiūrėsime į karjeros kelią toks R. Martinezo sprendimas neabejotinai pasiteisino. Pirmieji žingsniai „Premier“ lygoje buvo skausmingi, tačiau ispanas sėkmingai tobulėjo ir šią vasarą ne be reikalo tapo David Moyes  įpėdiniu „Everton“ ekipoje.

Anglijos futbolo rinktinė: nauji veidai – senos problemos

Šiais laikais, kai žurnalistai seka kiekvieną futbolo žaidėjų ir trenerių pasisakymą bei žingsnį, retai kada išgirsi tokią tiradą kokią Anglijos U21 rinktinės treneris Stuart Pearce išrėžė žurnalistams po pralaimėjimo Izraeliui Europos čempionate. Šis pralaimėjimas buvo nykaus ir gėdingo anglų pasirodymo turnyre pabaiga. Pralaimėti visi trys mačai, įmuštas vos vienas įvartis, beje ir tas iš 11 metrų baudinio. S. Pearce pareiškė, kad nemato savo kaltės, o dėl tokio pasirodymo atsakomybę turėtų prisiimti visiškai nesistengę žaidėjai. Taip pat pasiskundė, kad turėjo apseiti be draugiškoms varžyboms į vyrų rinktinę pakviestų Alex Oxlade-Chamberlain, Danny Welbeck ir Phil Jones. Visgi ši nesėkmė yra tik vienas iš daugelio didesnių ar mažesnių nusivylimų, kuriuos jau senokai nuolatos patiria įvairaus lygio Anglijos nacionalinės futbolo rinktinės. Priežasčių čia reikėtų ieškoti šiek tiek giliau.

Stuart Pearce

U21 problemos

Pradėti reiktų nuo to, kad S. Pearce nusiskundimai nėra laužti iš piršto. Žaidėjai tikrai turi prisiimti dalinę atsakomybę už itin skaudžius pralaimėjimus. Visų trijų įvarčių, kurie buvo praleisti mače su Norvegiją buvo galima išvengti jeigu futbolininkai būtų parodę daugiau noro ir energijos. Plika akimi matėsi tai, kad dalis rinktinės narių žymiai mieliau atostogautų, o ne leistų laiką Izraelyje.

Pagrindinės rinktinės prioritetai irgi nepalengvino S. Pearce darbo. A. Oxlade-Chamberlain ir D. Welbeck buvimas būtų leidęs kitaip konstruoti puolimą, o P. Jones yra galva geresnis gynėjas negu bet kuris kitas rinktinės narys. Dar galima prisiminti traumuotus Raheem Sterling ar Jack Wilshere. Kokį didžiulį skirtumą gali padaryti vienas talentingesnis ir labiau patyręs žaidėjas parodė pirmosios varžybos su Italija, kuriose Marco Verrati savo tiksliais perdavimais nuolatos pjaustė anglų gynybą. Visgi S. Pearce ribotumas bei įsisenėjusios anglų futbolo problemos čia irgi suvaidino savo rolę.

Jau vien tai, kad S. Pearce žvilgsnis pirmiausia nukrypo į žaidėjų pastangas parodo tam tikrą mąstymo apie futbolą struktūrą Anglijoje [1]. Jeigu nori laimėti turi būti stipresnis ir greitesnis už varžovą. Savo puikios knygos „Inverting the Pyramid“ įžangoje šį požiūrį gražiai pailiustravo Jonathan Wilson papasakodamas istoriją apie anglų žurnalistą, kuris po rinktinės pergalės prieš Šveicariją 2004 metų Europos čempionate pareiškė, kad taktika nėra svarbus dalykas ir apie ją rašyti neverta. Futbolas pas anglus dažnai susiveda į norą laimėti, o ne mąstymą kaip reikia žaisti, kad laimėtum.

Toks požiūris yra rimta problema. Pirmose rungtynėse su italais anglai buvo greitesnė, stipresnė ir didesnė komanda. Tačiau ne geresnė. Vargu ar šiuo atveju galima kaltinti S. Pearce dėl pasirinktos strategijos. Žaidėjai, kuriuos jis turėjo savo dispozicijoje šioms varžyboms, negalėjo apžaisti italų, jie galėjo pastaruosius tik apibėgti. Ne tiek jau daug trūko, kad tai būtų pavykę.

Tačiau net ir pasirinkus stilių, kuris pirmiausia yra paremtas fiziniais sugebėjimais negalima užmiršti taktikos. Po Lorenzo Insigne įmušto įvarčio buvo galima pamatyti labai iškalbingą epizodą kai italų gynėjai ramiai perdavinėjo kamuolį savo aikštės pusėje, o anglai nesugebėjo jo atimti. Nesugebėjo atimti dėl to, kad spaudžiančiųjų buvo mažiau už kamuolį kontroliuojančius. Tokie momentai kai pasimatydavo prastas rinktinės taktinis pasiruošimas kartojosi viso mačo ir viso čempionato metu. Ir už tai kaltė turėtų kristi ant S. Pearce galvos.

Tiesa nereiktų visiškai užmiršti fakto, kad U21 rinktinė iki čempionato atrodė tikrai solidžiai. Atrankos etapas buvo praeitas be didesnių problemų, Norvegija, kuri lengvai susitvarkė su anglas čempionate, įveikta du kartus, o iki L. Insigne įvarčio vartai sausi buvo išlaikyti 889 minutes iš eilės. Visgi atrodo, kad dėl įtampos išgaravo tiek žaidėjų, tiek trenerio sugebėjimai. Mačas su Norvegija buvo baiginėjamas spardant ilgus kamuolius į priekį, o puolime žaidžiant centro gynėjui S. Caulkeriui. Labiau anglišką mėginimą spręsti problemas vargu ar sugalvosi. Tuo labiau, kad palyginus su pirmuoju maču prieš Italiją komandoje buvo Wilfried Zaha, Tom Ince, Danny Rose – žaidėjai, kurie pasižymi geresniais techniniais sugebėjimais ir turėjo ekipai suteikti šiek tiek kitokį veidą.

Panaši vyrų rinktinės padėtis

Ne visai rožėmis klotas yra ir vyrų rinktinės kelias. Nors anglai ir turėtų patekti į kitų metų Pasaulio čempionatą [2], tačiau visos atrankos varžybos su bent šiek tiek rimtesniais varžovais (Ukraina, Lenkija ir Juodklanija) baigėsi lygiosiomis. Rio Ferdinandas neseniai duodamas interviu gana taikliai pastebėjo, kad Anglija neturi savo unikalaus stiliaus ir DNR. Jo nuomone Italijos ar Ispanijos jaunimo rinktines galima atpažinti net nežiūrint į marškinėlius, nes šios komandos turi nusistovėjusią sistemą, kurios nuolatos laikosi. 1966 metais Anglija laimėjo Pasaulio čempionatą nieko nekopijuodama, o žaisdama savo žaidimą. Tačiau šio savo unikalumo neišlaikė.

R. Ferdinandas yra ne visiškai neteisus. Anglija būtent ir išlaikė tai ką turėjo 1966 metais. Žaidimą pagrįstą jėga ir funkcionalumu, o ne taktika ir technika. Jis puikiai veikė tada, tačiau kol brazilai, italai, ispanai, vokiečiai ir kitos šalys šlifavo savo žaidimą ir kreipė jį naujų keliu anglai liko užstrigę septintajame dešimtmetyje. Anglijos jaunimo rinktinę atpažinti galima gana nesunkiai, tiesiog reikia ieškoti komandos, kuri taktiškai yra apžaidžiama net gerokai silpnesnių komandų. Žaidėjams persikėlus į pagrindinę ekipą problemos lieka tos pačios. Net ir futbolininkai kurie yra suradę savo vietą ir rolę labai stipriuose klubuose rinktinėje dažnai atrodo pasimetę. Turbūt nėra geresnio pavyzdžio už eilę metų trukusius nesibaigiančius bandymus sutalpinti komandoje saugus Steven Gerrad ir Frank Lampard.

Ieškant pozityvesnės natos galima paminėti, kad šios problemos nėra visiškai nematomos. Anglijos futbolo asociacijos direktorius Dan Ashworth, kuris yra atsakingas už jaunų futbolininkų ugdymą duodamas interviu The Daily Telegraph sakė „Nenoriu būti nepagarbus dabartiniams mūsų žaidėjams, tačiau šiuo metu atsiliekame nuo kitų šalių ir turime pasirūpinti, kad šis tarpas sumažėtų. Mes privalome turėti techniškai geriau pasiruošusius žaidėjus, kurie geriau jaustųsi kontroliuodami kamuolį. Taip pat privalome pakeisti per daugelį metų įsirėžusius įpročius skatinti vaikus spirti kamuolį kuo toliau per visą aikštę ir žiūrėti kas bus“. Tai taiklus problemos identifikavimas, tačiau ar ją pavyks išspręsti kol kas neaišku.

Ne iki galo lieka atsakytas ir klausimas ar tinkamas žmogus stovi prie rinktinės vairo. Viena vertus Roy Hodgson nėra tradicinis anglas futbolo treneris kaip Alan Pardew, Sam Allardyce ar tas pat Stuart Pearce. Įvairiose pasaulio vietose klubus treniravęs R. Hodgson turi šiek tiek kitokį futbolo supratimą negu vien saloje užsisėdėję jo kolegos. Jo įvaizdį šiek tiek sugadino nesėkmingas periodas treniruojant „Liverpool“ klubą, tačiau tai buvo trumpa karjeros stotelė, o ir laiko bei finansų normaliai pertvarkyti minėtą ekipą duota nebuvo. Visgi R. Hodgson nėra elitinis treneris, dauguma įspūdingiausių jo pasirodymų buvo treniruojant vidutinio lygio komandas. Kai kurie sprendimai iki šiol vykusiose atrankos turnyro varžybose tai pat galėtų būti kvestionuojami. Suprantama, kad surinkti optimalią komandą tarp įtemptų klubų tvarkaraščių įsiterpiančiuose rinktinės mačuose yra sudėtinga, tačiau sąlygos yra panašios visiems.

Perspektyva

Danny Welbeck ir Tom Cleverley

Daug apie Anglijos futbolo ateitį veikiausiai pasakys tai kaip pasibaigs atranka į Pasaulio Čempionatą Brazilijoje bei pats čempionatas. Karta naujai išugdytų žaidėjų apie kuriuose kalba Dan Ashworth po truputį po truputį eina į areną. Nors jų dar nėra labai daug, tačiau Jack Wilshere, Alex Oxlade-Chamberlain, Danny Welbeck ar Tom Cleverley užaugo jau šiek tiek kitokioje futbolo kultūroje, bet to buvo treniruojami tokių trenerių kaip Arsen Wenger ir Alex Ferguson. Pastarieji iš savo klubų senas angliškas tradicijas išnaikino jau senokai.

Neverta tikėtis, kad 2014 metais (aišku, jeigu iškovos teisę ten žaisti) anglai Pasaulio čempionate pasieks kažką labai įspūdingo. Fanų ir žurnalistų spaudimas veikiausiai bus milžiniškas ir neatleis net menkiausių klaidų, tačiau žiūrint į perspektyvą užtektų ir būtų įdomu pamatyti kiek kitokią Anglijos rinktinę. Turinčią savitą veidą ir galinčią su konkurentais varžytis ne vien jėga ir greičiu, bet ir taktiniais bei techniniais sugebėjimais.

---

[1] Pravardė „Psycho“ irgi buvo gauta ne už tinginiavimą varžybų metu. S. Pearce kaip treneris ne tiek jau daug skiriasi nuo S. Pearce kaip žaidėjo.

[2] Šiuo metu užimama antra vieta grupėje ir gresia atkrintamosios varžybos, tačiau trys iš keturių likusių mačų bus žaidžiami namų stadione. 

Kas, kaip ir kodėl

Pagrindinės priežastys paskatinusios atsirasti šį blog’ą yra tai, kad man retkarčiais kyla noras ką nors parašyti apie futbolą ir tai, kad Lietuvoje beveik neturime normalios rašymo apie futbolą kultūros. Galima rasti vieną kitą išimtį, tačiau tai ir yra tik išimtys. Aišku interneto amžiuje beveik visą informaciją galima rasti angliškai, tekstų įvairiais kampais ir pjūviais analizuojančių varžybas, futbolo ekonomiką ar palaikymo kultūrą yra daugiau negu gali perskaityti. Tačiau karts nuo karto Lietuvos žiniasklaidoje pamačius eilinį iš nežinojimo kilusį nusišnekėjimą pasidaro šiek tiek nemalonu. Tad čia bus bandymas pamėginti parašyti kažką įdomesnio ir profesionalesnio.

Pats esu „Arsenal“ fanas, tiek kiek šios komandos fanu galima būti gyvenant Lietuvoje. Nenuostabu, kad lyga, kuria domiuosi daugiausiai yra „Premier“, tekstai apie ją čia veikiausiai ir dominuos. Pagal išsilavinimą esu istorikas, tad manau vienas kitas rašinys palies ne tik šiuos laikus, bet ir futbolo praeitį. Dar gal verta pasakyt, kad esu šioks toks futbolo romantikas. Vertinu avantiūrizmą ir polėkį labiau nei pragmatizmą ir gryną rezultato siekimą. Nežinau ar taip nutiko dėl to, kad palaikau „Arsenal“ ar atvirkščiai aistra šiam klubui išsivystė dėl tokio požiūrio į futbolą. Įtariu, kad  visa tai kartais prasiverš ir mano rašiniuose, bet tikiuosi jų nesugadins J