Dopingas: ar futbolas turi savo Omerta?

Įsivaizduokime vieną paprastą gyvenimišką situaciją: kokiomis nors aplinkybėmis susitinka du žmonės iš kurių vienas yra užkietėjęs futbolo sirgalius, o kitas didelis plento dviračių sporto mėgėjas. Spėkite kokios temos, pradėjus kalbėti apie sportą, jiems niekaip nepavyks išvengti ir veikiausiai sutarti? Atsakymas yra – dopingo.

Dažnas eilinio dviračių sporto gerbėjo palydovas yra giliai įsišaknijęs cinizmas, jog šiais laikais joks sportas nėra švarus nuo nelegalių bandymų pagerinti rezultatus. To priežastis suprasti nesunku. Plento dviračių lenktynes dopingo skandalai krečia jau ne vieną dešimtmetį, o visai neseniai jie buvo vainikuoti Lance Armstrong sagos pabaiga. Šis amerikietis galiausiai prisipažino, jog kovodamas dėl „Tour de France“ nugalėtojo titulų nuolatos naudojo uždraustas priemones.

Dviračių sporto pasaulis netgi puikiai pritaikė sau iš Italijos mafijos pasiskolintą terminą Omerta, juo apibūdindamas dviratininkų ir komandų vadovų tarpusavio susitarimą laikyti juodąją sporto pusę paslaptyje. Daugelis žmonių mano, kad į šį klaną įėjo netgi ir aukščiausi dviračių sporto federacijos vadovai, tačiau tai nėra įrodyta.

Pereinant prie futbolo išties galima iškelti klausimą – jeigu dopingas toks paplitęs tarp dviratininkų tai ar nebūtų logiška, kad jis pasitelkiamas ir futbole kur, be kita ko, sukasi gerokai didesni pinigai. Pradėkim nuo kelių teorinių pasvarstymų. Nors dviračiai nėra vien tik ištvermės sportas, tačiau tai, skirtingai nei futbolas, pirmiausia ištvermės sportas. Futbolininkams fiziniai sugebėjimai yra svarbūs, tačiau futbolą įmanoma žaisti ir būnant vidutinišku atletu. Pavyzdžiui, Lionel Messi be savo fenomenalaus greičio ir jėgos tikrai nebūtų geriausias futbolininkas pasaulyje, bet vis tiek rastų sau vietą futbole dėka puikios technikos ir gero futbolo intelekto.

Daug gali lemti ir vidinė sporto kultūra. Tai, kad futbole vartoti dopingą ir likti nepagautam neabejotinai yra įmanoma dar nereiškia, kad tai vyksta. Tam, kad tokios praktikos taptų plačiai paplitusios jos kaip normalios turi būti priimamos visos futbolo bendruomenės. Tai reiškia, kad jeigu dauguma futbolo bendruomenės narių bus nusistatę prieš dopingą ši mintis atrodys atgrasi ir naujai ateinantiems sportininkams.

Tačiau abejoti verčia tai, kad futbolo praeitis nėra visiškai švari nuo dopingo ir pastaruoju metu užuominų apie tai pradeda daugėti. Vienas iš rimčiausių tyrimų šiuo klausimu buvo padarytas Vokietijoje. Miunsterio ir Berlyno Humboldt universitetų mokslininkai nustatė, jog 1954 metais Pasaulio Čempionatą laimėjusi rinktinė Vakarų Vokietijos futbolo rinktinė naudojo metamfetaminą pervitiną. Ši medžiaga Antrojo pasaulinio karo metais Trečiojo Reicho buvo naudojama kareivių budrumui palaikyti. Įtarimų kyla ir dėl 1966 metų Pasaulio Čempionato, kuriame vokiečiai žaidė finale. Tyrimą atlikusių mokslininkų teigimu šiose varžybose buvo galimai naudojamas nelegalus preparatas efedrinas.

Kalbėti apie tokius įvykius nuo kurių dabartinį futbolo pasaulį skiria šios toks laiko atstumas yra lengviau, tačiau įtarimus galima pagrįstai kelti ir dėl paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio bei XXI amžiaus pradžios[1]. Pirmasis rimtesnis su dopingu susijęs skandalas futbole prasidėjo 1998 metais kai tuometinis „Roma“ treneris Zdanek Zeman apkaltino „Juventus“ žaidėjus nelegalių priemonių naudojimu. Kaltinimais rimtai susidomėjo teisėsaugos institucijos ir byla pasiekė teismą. Riccardo Agricola, tuometinis „Juventus“ sporto direktorius, buvo pripažintas kaltu dėl nelegalių preparatų išdavimo klubo žaidėjams, tačiau vėliau apeliacinio teismo išteisintas.

Zdanek Zeman įspūdingi "Juventus" žaidėjų stotai sukėlė įtarimą

Visgi visiškai nusikratyti įtarimų „Juventus“ nepavyko, o iš naujo į dienos šviesą ši tema buvo ištempta šiemet. Tuometinis ekipos narys Didier Deschamps buvo iškviestas į Prancūzijos Senatą liudyti prieš komisiją tiriančią dopingą sporte, o Olandijos TV kanalas NOS išleido šiai istorijai skirtą dokumentinį filmą. Pagrindinė filmo mintis – 1996 metais „Juventus“ laimėjo Čempionų lygos finalą prieš „Ajax“ naudodami kraujo dopingą[2]. Filme remiamasi tais pačiais dokumentais, kuriais buvo remtasi ir teismo byloje 1998. Medicinos ekspertų teigimu ten užfiksuoti kraujo tyrimų rodikliai nebūtų įmanoma be dopingo pagalbos.

Vieną labai įdomią frazę susijusią su šiuo klausimu konferencijoje Briuselyje 2004 metais yra pasakęs „Arsenal“ treneris Arsene Wenger. Jo teigimu keletas į „Arsenal“ iš užsienio atvykusių futbolininkų kraujo testų metu iš pradžių irgi rodydavo nenormalius raudonųjų kraujo ląstelių kiekius. Praleidus klube ilgesnį laiko tarpą jie normalizuodavosi. Prancūzo nuomone kai kurie klubai gali leisti dopingą savo žaidėjams pastariesiems to nežinant, o injekcijas įvardinant kaip vitaminus.

Tokį modelį patvirtintų ir buvusio „Parma“ žaidėjo Matias Almeyda atsiminimai, kuriuose jis teigia, kad prieš mačą futbolininkams būdavo sulašinamos lašelinės nuo kurių jis „galėdavo pašokti iki lubų“. Klubo daktarų teigimu tai buvo vitaminai. Apie tai, kad prieš varžybas „Juventus“ klube jam buvo lašinami vitaminai yra minėjęs ir Zinedine Zidane, tačiau apie jokius ypatingus jų veikimo požymius prancūzas neužsiminė.

Būtent komandų, o ne atskirų pavienių žaidėjų, organizuojamos dopingo programos turbūt galėtų būti labiausiai sportinius principus iškreipiančiu reiškiniu[3]. Be jau minėtų „Juventus“ ir „Parma“ atvejų į viešumą taip pat yra iškilę ryšiai tarp Ispanijos klubų bei ne kokią reputaciją turinčių medikų.

Pats žymiausias iš jų Eufemiano Fuentes, kurio sukurtas dopingo tinklas buvo atskleistas per Ispanijos policijos operaciją – Operación Puerto. Čia eilinį kartą daugiausia buvo įsivėlę dviratininkai, tačiau pats E. Fuentes teisme teigė padėjęs ir futbolininkams, tenisininkams, lengvaatlečiams. Vėliau ispanas paskelbė temų sąrašą apie kurias sutiktų papasakoti, jeigu jam būtų sumokėta. Tarp jų buvo ir tokia – „Kaip aš paruošiau futbolo komandą Čempionų lygai“.

Prancūzijos dienraštis Le Monde 2011 metais paskelbė informaciją, kad E. Fuentes buvo sudaręs specialius dopingo planus „Barcelona“ ir „Real Madrid“ ekipoms. „Barcelona“ padavė dienraštį į teismą, bylą laimėjo ir gavo piniginę kompensaciją. Tačiau kaip ir su „Juventus“ atveju taip ir čia taško taip paprastai padėti negalima. Dokumentai, kuriais rėmėsi Le Monde buvo ranka daryti E. Fuentes užrašai, kurie buvo skirti futbolo klubams ir buvo labai panašūs į dopingo planus skirtus dviratininkams. Teismas nusprendė, kad ši sąsaja yra per menka, jog būtų galima pagrįstai teigti „Barcelona“ klube vykus nelegalią veiklą.

Eufemiano Fuentes į sportininkus mėgo žiūrėti kaip į bandomuosius triušius savo eksperimentams

Visgi „Barcelona“ atstovai yra pripažinę, kad Josep Lluis Nunez prezidentavimo laikotarpiu klubas du kartus bandė pasamdyti Eufemiano Fuentes. Šis abu kartus darbo atsisakė. Problema, ta, kad tokį žmogų kaip E. Fuentes galima bandyti samdyti siekiant tik vieno tikslo. Dešimtajame dešimtmetyje jo pagrindinis užsiėmimas buvo būtent pagalba sportininkams, kurie nelegaliais būdais siekė pagerinti savo rezultatus. E. Fuentes ryšius su Ispanijos futbolu patvirtino ir buvęs „Real Sociedad“ prezidentas Inaki Badiola. Ispano teigimu jam 2008 perėmus klubo vairą buvo atliktas šešerių praėjusių metų veiklos auditas. Šio tyrimo metu buvo nustatyta, kad E. Fuentes iš klubo per metus gaudavo po daugiau nei 300 tūkst. eurų. Šie pinigai į oficialią buhalteriją neįėjo ir buvo skirti atsiskaityti už medikamentus bei E. Fuentes paslaugas. 2002 – 2003 metų sezone „Real Sociedad“ lygoje užėmė antrą vietą.

„Barcelona“ bei „Valencia“ klubai taip pat buvo siejami su kitu ispanu daktaru Luis García del Moral. Pastarasis dirbo su Lance Armstrong „US Postal“ ekipoje ir yra visam laikui pašalintas iš dviračių sporto. Minėtas medikas savo interneto puslapyje skelbė, kad konsultuoja šias ispanų komandas. „Barcelona“ atstovai The Daily Telegraph žurnalistų paklausti teigė, kad pagal oficialius dokumentus L. Moral „Barcelona“ klube niekada nedirbo, o ar buvo neoficialių kontaktų pasakyti neįmanoma. „Valencia“ į žurnalistų užklausimus tiesiog nereagavo.

Tvirtai teigti, kad futbole egzistuoja masinis, klubų organizuojamas dopingas negalima, tačiau vis dažniau išlendančios sąsajos verčia kelti pagrįstą abejonę. Testavimas palyginus su kitomis sporto šakomis čia pakankamai silpnas. Štai saugantis nuo apgavysčių 2010 metų Pasaulio Čempionate Pietų Afrikos Respublikoje buvo paimti 576 dopingo mėginiai. 320 iš jų – ne varžybų metu. Palyginimui eilinėse „Tour de France“ lenktynėse patikrinami absoliučiai visi dalyvaujantys dviratininkai, o dauguma iš jų ir ne po vieną kartą. Be to, yra įdiegta biologinio paso sistema, kuria stengiamasi aptikti ne dopingo preparatų liekanas, bet nenormalius pakitimus, kuriuos jie sukelia.

Po Lance Armstrong skandalo septyni neseniai vykę "Tour de France" liko be laimėtojo. Ar tas pats galėtų grėsti ir Čempionų lygai?

Gera žinia, kad FIFA vis labiau domisi dopingo problema. 2014 metais Brazilijoje dopingo testų skaičius viršys 1000, o ne varžybų metu bus patikrinti visi žaidėjai. Taip pat, sekant kitų sporto šakų pavyzdžiu, bus pradėti naudoti biologiniai pasai. Jų veikimo principas – ilgalaikis atleto kraujo ir hormonų duomenų stebėjimas, kuris vėliau leidžia pastebėti dopingo sukeltus nenatūralius pokyčius.

Beje, jeigu futbolo pasaulyje dopingas yra toks populiarus kaip tai įsivaizduoja didžiausi cinikai biologiniai pasai gali sukelti didžiausią skandalą futbolo istorijoje. Dabartinį testavimo lygį futbole kitų sporto šakų sportininkai sugebėdavo įveikti jau senokai, tad realu, kad tai sėkmingai daro ir futbolininkai. Tačiau kokybei staiga pakilus gali atsirasti labai netikėtų ir nemalonių rezultatų.

---

[1] Kas, beje, sutaptų su vienu iš juodžiausių periodų dviračių sporto istorijoje.

[2] Kraujo dopingo tikslas yra dirbtinai pakelti raudonųjų kraujo ląstelių kiekį kraujyje. Tai galima padaryti įvairių medicininių preparatų pagalba arba prieš lemiamas varžybas perpylus sportininkui anksčiau iš jo paties paimto kraujo.

[3] Beje, jeigu palygintume situaciją su dviračių sportu tai futbolo komandoms sąlygos organizuoti dopingo programas yra gerokai palankesnės. Jos turi nuosavas sporto bazes, kuriose viską galima daryti už uždarų durų. Dviračių komandos didžiąją dalį sezono praleidžia kelyje, nuolatos turi kirsti valstybių sienas ir neturi nuolatinės bazės. Nemaža dalis dopingo atvejų buvo atskleisti būtent dėl šių nepatogumų.