Šiais
laikais, kai žurnalistai seka kiekvieną futbolo žaidėjų ir trenerių pasisakymą
bei žingsnį, retai kada išgirsi tokią tiradą kokią Anglijos U21 rinktinės
treneris Stuart Pearce išrėžė žurnalistams po pralaimėjimo Izraeliui Europos
čempionate. Šis pralaimėjimas buvo nykaus ir gėdingo anglų pasirodymo turnyre
pabaiga. Pralaimėti visi trys mačai, įmuštas vos vienas įvartis, beje ir tas iš
11 metrų baudinio. S. Pearce pareiškė, kad nemato savo kaltės, o dėl tokio
pasirodymo atsakomybę turėtų prisiimti visiškai nesistengę žaidėjai. Taip pat
pasiskundė, kad turėjo apseiti be draugiškoms varžyboms į vyrų rinktinę
pakviestų Alex Oxlade-Chamberlain, Danny Welbeck ir Phil Jones. Visgi ši nesėkmė
yra tik vienas iš daugelio didesnių ar mažesnių nusivylimų, kuriuos jau senokai
nuolatos patiria įvairaus lygio Anglijos nacionalinės futbolo rinktinės. Priežasčių čia reikėtų ieškoti šiek tiek giliau.
 |
| Stuart Pearce |
U21 problemos
Pradėti
reiktų nuo to, kad S. Pearce nusiskundimai nėra laužti iš piršto. Žaidėjai tikrai
turi prisiimti dalinę atsakomybę už itin skaudžius pralaimėjimus. Visų trijų
įvarčių, kurie buvo praleisti mače su Norvegiją buvo galima išvengti jeigu
futbolininkai būtų parodę daugiau noro ir energijos. Plika akimi matėsi tai,
kad dalis rinktinės narių žymiai mieliau atostogautų, o ne leistų laiką
Izraelyje.
Pagrindinės
rinktinės prioritetai irgi nepalengvino S. Pearce darbo. A. Oxlade-Chamberlain
ir D. Welbeck buvimas būtų leidęs kitaip konstruoti puolimą, o P. Jones yra
galva geresnis gynėjas negu bet kuris kitas rinktinės narys. Dar galima
prisiminti traumuotus Raheem Sterling ar Jack Wilshere. Kokį didžiulį skirtumą
gali padaryti vienas talentingesnis ir labiau patyręs žaidėjas parodė pirmosios
varžybos su Italija, kuriose Marco Verrati savo tiksliais perdavimais nuolatos
pjaustė anglų gynybą. Visgi S. Pearce ribotumas bei įsisenėjusios anglų futbolo
problemos čia irgi suvaidino savo rolę.
Jau vien tai,
kad S. Pearce žvilgsnis pirmiausia nukrypo į žaidėjų pastangas parodo tam tikrą
mąstymo apie futbolą struktūrą Anglijoje [1].
Jeigu nori laimėti turi būti stipresnis ir greitesnis už varžovą. Savo puikios
knygos „Inverting the Pyramid“ įžangoje šį požiūrį gražiai pailiustravo
Jonathan Wilson papasakodamas istoriją apie anglų žurnalistą, kuris po rinktinės
pergalės prieš Šveicariją 2004 metų Europos čempionate pareiškė, kad taktika
nėra svarbus dalykas ir apie ją rašyti neverta. Futbolas pas anglus dažnai
susiveda į norą laimėti, o ne mąstymą kaip reikia žaisti, kad laimėtum.
Toks požiūris
yra rimta problema. Pirmose rungtynėse su italais anglai buvo greitesnė,
stipresnė ir didesnė komanda. Tačiau ne geresnė. Vargu ar šiuo atveju galima
kaltinti S. Pearce dėl pasirinktos strategijos. Žaidėjai, kuriuos jis turėjo
savo dispozicijoje šioms varžyboms, negalėjo apžaisti italų, jie galėjo pastaruosius
tik apibėgti. Ne tiek jau daug trūko, kad tai būtų pavykę.
Tačiau net ir
pasirinkus stilių, kuris pirmiausia yra paremtas fiziniais sugebėjimais negalima
užmiršti taktikos. Po Lorenzo Insigne įmušto įvarčio buvo galima pamatyti labai
iškalbingą epizodą kai italų gynėjai ramiai perdavinėjo kamuolį savo aikštės
pusėje, o anglai nesugebėjo jo atimti. Nesugebėjo atimti dėl to, kad spaudžiančiųjų
buvo mažiau už kamuolį kontroliuojančius. Tokie momentai kai pasimatydavo
prastas rinktinės taktinis pasiruošimas kartojosi viso mačo ir viso čempionato
metu. Ir už tai kaltė turėtų kristi ant S. Pearce galvos.
Tiesa nereiktų
visiškai užmiršti fakto, kad U21 rinktinė iki čempionato atrodė tikrai
solidžiai. Atrankos etapas buvo praeitas be didesnių problemų, Norvegija, kuri
lengvai susitvarkė su anglas čempionate, įveikta du kartus, o iki L. Insigne
įvarčio vartai sausi buvo išlaikyti 889 minutes iš eilės. Visgi atrodo, kad dėl
įtampos išgaravo tiek žaidėjų, tiek trenerio sugebėjimai. Mačas su Norvegija
buvo baiginėjamas spardant ilgus kamuolius į priekį, o puolime žaidžiant centro
gynėjui S. Caulkeriui. Labiau anglišką mėginimą spręsti problemas vargu ar
sugalvosi. Tuo labiau, kad palyginus su pirmuoju maču prieš Italiją komandoje buvo
Wilfried Zaha, Tom Ince, Danny Rose – žaidėjai, kurie pasižymi geresniais
techniniais sugebėjimais ir turėjo ekipai suteikti šiek tiek kitokį veidą.
Panaši vyrų rinktinės padėtis
Ne visai
rožėmis klotas yra ir vyrų rinktinės kelias. Nors anglai ir turėtų patekti į
kitų metų Pasaulio čempionatą [2],
tačiau visos atrankos varžybos su bent šiek tiek rimtesniais varžovais
(Ukraina, Lenkija ir Juodklanija) baigėsi lygiosiomis. Rio Ferdinandas neseniai
duodamas interviu gana taikliai pastebėjo, kad Anglija neturi savo unikalaus
stiliaus ir DNR. Jo nuomone Italijos ar Ispanijos jaunimo rinktines galima
atpažinti net nežiūrint į marškinėlius, nes šios komandos turi nusistovėjusią
sistemą, kurios nuolatos laikosi. 1966 metais Anglija laimėjo Pasaulio
čempionatą nieko nekopijuodama, o žaisdama savo žaidimą. Tačiau šio savo
unikalumo neišlaikė.
R.
Ferdinandas yra ne visiškai neteisus. Anglija būtent ir išlaikė tai ką turėjo
1966 metais. Žaidimą pagrįstą jėga ir funkcionalumu, o ne taktika ir technika. Jis
puikiai veikė tada, tačiau kol brazilai, italai, ispanai, vokiečiai ir kitos
šalys šlifavo savo žaidimą ir kreipė jį naujų keliu anglai liko užstrigę
septintajame dešimtmetyje. Anglijos jaunimo rinktinę atpažinti galima gana
nesunkiai, tiesiog reikia ieškoti komandos, kuri taktiškai yra apžaidžiama net
gerokai silpnesnių komandų. Žaidėjams persikėlus į pagrindinę ekipą problemos
lieka tos pačios. Net ir futbolininkai kurie yra suradę savo vietą ir rolę
labai stipriuose klubuose rinktinėje dažnai atrodo pasimetę. Turbūt nėra
geresnio pavyzdžio už eilę metų trukusius nesibaigiančius bandymus sutalpinti
komandoje saugus Steven Gerrad ir Frank Lampard.
Ieškant
pozityvesnės natos galima paminėti, kad šios problemos nėra visiškai nematomos.
Anglijos futbolo asociacijos direktorius Dan Ashworth, kuris yra atsakingas už jaunų
futbolininkų ugdymą duodamas interviu The
Daily Telegraph sakė „Nenoriu būti nepagarbus dabartiniams mūsų žaidėjams, tačiau
šiuo metu atsiliekame nuo kitų šalių ir turime pasirūpinti, kad šis tarpas
sumažėtų. Mes privalome turėti techniškai geriau pasiruošusius žaidėjus, kurie
geriau jaustųsi kontroliuodami kamuolį. Taip pat privalome pakeisti per daugelį
metų įsirėžusius įpročius skatinti vaikus spirti kamuolį kuo toliau per visą
aikštę ir žiūrėti kas bus“. Tai taiklus problemos identifikavimas, tačiau ar ją
pavyks išspręsti kol kas neaišku.
Ne iki galo
lieka atsakytas ir klausimas ar tinkamas žmogus stovi prie rinktinės vairo. Viena
vertus Roy Hodgson nėra tradicinis anglas futbolo treneris kaip Alan Pardew,
Sam Allardyce ar tas pat Stuart Pearce. Įvairiose pasaulio vietose klubus
treniravęs R. Hodgson turi šiek tiek kitokį futbolo supratimą negu vien saloje
užsisėdėję jo kolegos. Jo įvaizdį šiek tiek sugadino nesėkmingas periodas
treniruojant „Liverpool“ klubą, tačiau tai buvo trumpa karjeros stotelė, o ir
laiko bei finansų normaliai pertvarkyti minėtą ekipą duota nebuvo. Visgi R.
Hodgson nėra elitinis treneris, dauguma įspūdingiausių jo pasirodymų buvo
treniruojant vidutinio lygio komandas. Kai kurie sprendimai iki šiol vykusiose
atrankos turnyro varžybose tai pat galėtų būti kvestionuojami. Suprantama, kad
surinkti optimalią komandą tarp įtemptų klubų tvarkaraščių įsiterpiančiuose
rinktinės mačuose yra sudėtinga, tačiau sąlygos yra panašios visiems.
Perspektyva
 |
| Danny Welbeck ir Tom Cleverley |
Daug apie
Anglijos futbolo ateitį veikiausiai pasakys tai kaip pasibaigs atranka į Pasaulio
Čempionatą Brazilijoje bei pats čempionatas. Karta naujai išugdytų žaidėjų apie
kuriuose kalba Dan Ashworth po truputį po truputį eina į areną. Nors jų dar
nėra labai daug, tačiau Jack Wilshere, Alex Oxlade-Chamberlain, Danny Welbeck
ar Tom Cleverley užaugo jau šiek tiek kitokioje futbolo kultūroje, bet to buvo
treniruojami tokių trenerių kaip Arsen Wenger ir Alex Ferguson. Pastarieji iš
savo klubų senas angliškas tradicijas išnaikino jau senokai.
Neverta
tikėtis, kad 2014 metais (aišku, jeigu iškovos teisę ten žaisti) anglai Pasaulio
čempionate pasieks kažką labai įspūdingo. Fanų ir žurnalistų spaudimas
veikiausiai bus milžiniškas ir neatleis net menkiausių klaidų, tačiau žiūrint į
perspektyvą užtektų ir būtų įdomu pamatyti kiek kitokią Anglijos rinktinę.
Turinčią savitą veidą ir galinčią su konkurentais varžytis ne vien jėga ir
greičiu, bet ir taktiniais bei techniniais sugebėjimais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą