Blogiausias darbas futbolo pasaulyje

Čia bus šiek tiek pabirų minčių apie teisėjavimą. Koks jis yra ir koks turėtų ar galėtų būti. Labai nemažai jų yra išsakyta www.eurofootball.lt forume (dėkui ten diskutuojantiems kolegoms), bet norisi pabandyti visa tai sudėti į vieną bendrą vietą. Daugiausia čia remiamasi pavyzdžiais iš „Premier“ lygos, tačiau kai kurios bendresnės tendencijos tinka ir apibūdinti teisėjavimui apskritai.

Turbūt nesuklysiu ir nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad futbolo fanai nemėgsta teisėjų. Mes atsimename epizodus kai jų sprendimai atsisuka prieš mūsų komandas, o parankias klaidas patogiai pamirštame. Kam nors jas priminus visada galime ištraukti iš atminties galybę pavyzdžių kaip mylimas klubas buvo nuskriaustas žmogaus su švilpuku. Nors futbolo fanai taip pat yra negailestingai kritiškai žaidėjams ir treneriams, tačiau po pergalių jiems bent jau atseikėjame priklausomą pagarbos kiekį. Tuo tarpu teisėjai visada lieka blogiukais.

Ar daug lemia teisėjų klaidos?

Su televizija ir internetu atėjusios galimybės peržiūrėti ir analizuoti įvairius futbolo mačų epizodus leidžia iki smulkmenų išnarstyti teisėjų darbą. Pastaraisiais metais išpopuliarėjo alternatyvios futbolo turnyrų lentelės, kuriose pateikiami rezultatai „ištaisius“ teisėjų padarytas klaidas. Štai pavyzdys iš 2010/2011 metų „Premier“ lygos sezono[1].

Jis gana gerai parodo, kad pasikeitimai, kuriuos sukuria teisėjai nėra labai dideli. Tačiau skirtumams tarp komandų dažnai esant mažiems jie vis tiek gali turėti didelę reikšmę. Iš lentelės matome, kad labiausiai nuskriaustais gali jaustis „Blackpool“ futbolininkai, kurie teoriškai turėjo neiškristi į žemesnį divizioną. Taip pat „Arsenal“, kuriems be reikalo reikėjo žaisti atrankos į Čempionų lygą varžybas[2]. Tiesa viskas nėra taip paprasta. Viena klaida nėra lygi kitai. Akivaizdu, kad, jeigu teisėjas mačo metu nebūtų suklydęs likęs varžybų laikas būtų susiklostęs kitaip. O ir galutinis rezultatas nebūtinai būtų pakitęs. Svarbu ir tai kokiame tiksliai mače buvo padaryta klaida. Dėl iškritimo ar dėl čempionų titulo kovojančių ekipų tarpusavio mačai yra svarbesni. Taip pat vienerios laiku išloštos varžybos gali suteikti ekipai moralinį postūmį po kurio sektų ir daugiau pergalių.

Visgi jeigu klaidas gali daryti ir daro žaidėjai tai jas galima atleisti ir teisėjams. Vargu ar verta į jas žiūrėti kitaip negu, pavyzdžiui, į futbolininkų traumas, kurios irgi gali lemti vienokią ar kitokią sezono pabaigą. Tačiau teisėjavimas yra susijęs ne vien su rezultatais, o ir futbolo stiliumi bei raida.

Teisėjavimas ir futbolo stilius

Neįskaityti arba įskaityti įvarčiai bei kiti epizodai, kurie labai tiesiogiai paveikia varžybų baigtį yra tik viena teisėjų darbo pusė. Kiekvienas mačas turi ir „minkštąjį“ teisėjavimo lygmenį, kuris pasimato atskiruose sprendimuose ir bendroje varžybų atmosferoje. Čia labai dažnai yra patenkama į vadinamąją „pilkąją zoną“ kur tai kas yra teisinga, o kas ne, nėra visiškai aišku.

Kalbant apie dabartinį futbolą fanai, o kartais ir treneriai bei žaidėjai, neretai ištraukia argumentą „o senais laikais viskas buvo kitaip“ turėdami omenyje tai, kad 7 ar 8 dešimtmetyje buvo galima žaisti kietai ir vyriškai, už tackle‘us buvo baudžiama nuosaikiai, o žaidimas dėl to buvo įdomesnis.

Problema su šiuo argumentu yra ta, kad nuo tada pasikeitė ne tik teisėjavimas, pasikeitė ir pats futbolas. Drįsčiau teigti, kad teisėjavimo kaita pirmiausia buvo inspiruota būtent pasikeitimų futbole. 1976 metais eilinis Anglijos aukščiausio diviziono futbolininkas per mačą nubėgdavo vidutiniškai 8 – 11 kilometrų. 25 % jų buvo nueinami, 11 % nubėgami sprintu. Šiuo metu per mačą nubėgama vidutiniškai 11 – 14 kilometrų, o atkarpų, kurių metu sprintuojama kiekis padvigubėjo. Futbolininkai yra greitesni ir stipresni. Tai lemia, kad ir tackle‘ai pasidarė gerokai pavojingesnis reiškinys, nes susidūrimai vyksta su gerokai didesne jėga.

Nepamiršti reiktų ir kitų faktorių. Aikštės, palyginus su ankstesniais laikais, yra fantastiškos kokybės. Stipriausiose lygose dabar jau beveik nepamatysime telkšančio purvo, kuriame ir bėgti sunkiau ir tackle‘inti ne taip pavojinga. Centimetrų tikslumu nušlifuota lygi žolė leidžia futbolininkams slysti ja gerokai didesniu greičiu. Pasikeitė ir techniniai žaidėjų sugebėjimai. Tiksliai išmušti kamuolį iš dažnai idealiai jį valdančių techniškų futbolininkų yra gerokai sudėtingiau nei iš tokių gerų sugebėjimų neturėjusių 7 ar 8 dešimtmetyje žaidusių britų. Ne paskutinį žodį čia tarė ir užsieniečių invazija į „Premier“ lygą.

Taigi akivaizdu, kad teisėjavimas keičiasi ir turi keistis priklausomai nuo to kaip keičiasi futbolas. Kitas pavyzdys į kurį čia detaliau nesileisiu galėtų būti nuošalės taisyklės raida. Tačiau čia iškyla kita problema – kaip besikeičiant futbolui visiškai nenutraukti jo saitų su praeitimi. Juk gerai atliktas tackle‘as vis dar žavi daugumą futbolo gerbėjų.

Futbolo taisyklės prieš sveiką protą

Tackle‘ų vertinimas ir apskritai teisėjavimas dažnai susiduria su viena bendresne problema – taisyklių ir sveiko proto tarpusavio susikirtimu. Psichologas Barry Schwartz yra nagrinėjęs panašią situaciją kalbėdamas apie visą teisinę sistemą. Jo teigimu taisyklės turėtų būti tai kas džiazo muzikantui yra natos. Jas privaloma žinoti, tačiau norint rasti teisingą kombinaciją ir idealią kompoziciją galima ir netgi privaloma nuo jų nukrypti[3].

Šią problemą geriausia yra pailiustruoti keletu pavyzdžių. 2010 metų rugsėjo 11 dieną „Arsenal“ rezultatu 4–1 nugalėjo „Bolton Wanderers“ klubą. Mačo eigą gana stipriai pakeitė tai, kad 64 minutę raudoną kortelę gavo „Bolton“ gynėjas Gary Cahill. Nors namuose žaidę kanonieriai tuo metu jau pirmavo 2–1, tačiau realu, kad pilnos sudėties „Bolton“ ekipa dar būtų galėjusi pasispardyti.

Raudona kortelė buvo parodyta po to kai G. Cahill iš nugaros pargriovė Marouane Chamakh. Ši pražanga buvo gana grubi. G. Cahill neturėjo jokių šansų pasiekti kamuolio. Vargu ar veiksmas buvo atliktas sąmoningai siekiant sužaloti „Arsenal“ žaidėją, tačiau žiūrint pakartojimą atrodo, kad tai vienintelis dalykas, kurį šiuo tackle‘u buvo galima įgyvendinti. Aiškiai sekant taisykles šią raudoną kortelę galima pateisinti. Ir visgi daugumai futbolo sirgalių galvoje veikiausiai kirba mintis, kad pati pražanga neatrodo verta tokios nuobaudos. Ji buvo atlikta futbolininkams bėgant lėtai ir nors toks grubumas neabejotinai vertas teisėjo dėmesio, praktinė išmintis sako, kad geltona kortelė mačo eigai būtų buvę geresnis sprendimas.

Kitas neblogas pavyzdys yra iš varžybų vykusių 2012 metų sausio 8 dieną, kuomet „Manchester United“ nugalėjo „Manchester City“ FA taurėje rezultatu 3–2. Jau pačioje derbio pradžioje Vincent Kompany buvo už grubią pražangą išvarytas iš aikštės, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog  kamuolį iš varžovo jis atėmė švariai. Šį V. Kompany tackle‘ą turėtų teigiamai įvertinti kiekvienas žmogus, kuris mėgsta futbolą. Idealiai apskaičiuotas ir idealiai atliktas veiksmas, kuris kaip pavyzdys galėtų būti rodomas futbolo mokyklose. Tiesa yra viena sąlyga. Pagal taisykles jis yra nelegalus.

Sunku kaltinti Chris Foy dėl priimto sprendimo. Abiem kojom šokti į kamuolį kaip tai padarė V. Kompany futbolo taisyklės draudžia. Tačiau būtent tokiose situacijose turėtų įsijungti tam tikras sveikas protas, kuris leistų tokią situaciją įvertinti adekvačiau. Tai kartu leistų ir diferencijuoti žaidėjus. Nors teoriškai taisyklės turi vienodai traktuoti visus futbolininkus, tačiau jų įgūdžiai skiriasi. Tai ką V. Kompany gali atlikti tiksliai apskaičiavęs ir nesukeldamas pavojaus varžovo sveikatai nebūtinai gali atlikti futbolininkas su prastesniais įgūdžiais. Todėl atrodo natūralu, kad belgas savo veiksmuose turėtų turėti šiek tiek daugiau laisvės. Įtvirtinti tokią skirtį taisyklėse yra labai sudėtinga arba net neįmanoma, tačiau realiai sprendimus priimantis žmogus tai padaryti gali.

Panašius principus galima pritaikyti kalbant ne vien apie tackle‘us, bet ir apie kai kuriuos kitus teisėjavimo epizodus. Vienas labai daug diskusijų sukėlęs momentas įvyko 2008 metų Europos čempionato C grupės rungtynėse tarp olandų ir italų. Ruud van Nistelrooy nukreipė kamuolį į vartus po Wesley Sneijder smūgio stovėdamas pozicijoje, kur atrodytų turėtų būti fiksuojama nuošalė. Tačiau teisėjas įskaitė įvartį motyvuodamas tuo, kad Christian Panucci, kuris tuo metu gulėjo susižeidęs už aikštės ribų, dalyvavo žaidime ir taip leido R. van Nistelrooy išvengti nuošalės.

Priimtas sprendimas veikiausiai buvo netikslus, C. Panucci turbūt nesimuliavo traumos, o tikrai negalėjo dalyvauti žaidime ir turėjo būti neskaičiuojamas. Tačiau pati situacija yra būtent tokia kai reikia sprendimą priimti vadovaujantis savo nuovoka, o ne aklu taisyklių sekimu. Akivaizdu, kad panašūs epizodai futbole yra retenybė, tačiau įmanoma įsivaizduoti situaciją, kad traumos suvaidinimas tokiu momentu galėtų pagelbėti komandai. Tokiu atveju teisėjui reiktų įvertinti situaciją ir priimti sprendimą apsvarstant visas aplinkybes, o ne vien tai kas parašyta taisyklėse.

Čia išdėstytos mintys turi ir tai ką galėtume pavadinti tamsiąja jų puse. Futbolo mačai vyksta didžiuliu tempu kai priimti kiekvieną sprendimą reikia labai greitai, teisėjai ne tik neturi galimybių peržiūrėti vaizdo įrašų, bet ir detaliau galvoje permąstyti savo sprendimų. Reikia veikti greitai ir neparodant abejonės, kuri paskatintų futbolininkus ginčytis. Noras, kad teisėjaujant būtų daugiau remiamasi savo nuovoka viena vertus galėtų patobulinti futbolą, tačiau potencialiai dažniau privestų ir prie sudėtingų situacijų kai teisėjas nesusitvarko su savo pareigomis.

---

[1] Informacija paimta iš http://www.sportingintelligence.com/2011/08/21/revealed-the-table-that-shows-arsenal-and-blackpool-were-cheated-last-season-210801/

[2] Šis pasikeitimas atrodys svarbesnis, jeigu prisiminsime konkrečią situaciją. Kitą sezoną „Arsenal“ pradėjo nukraujavę, nesusižaidę ir rodydami tragišką futbolą. Atrankos etape „Udinese“ ekipa buvo įveikta labai sunkiai.

[3] Detaliau išdėstytas B. Schwartz idėjas galima rasti čia http://www.ted.com/talks/barry_schwartz_using_our_practical_wisdom.html